Kad vaikai negyventų praeitimi

Posted: 2016-06-07 in Tėvystė
Žymos:,

Žiūrėjimas atgal | Darau, blėManau, kad mums visiems yra tekę sutikti žmonių, kurie gyvena praeitimi. Apgailėtinų asmenybių, kurios kaltina dėl savo bėdų visus, bet tik ne save; nesugeba susitvarkyti gyvenimo; sėdi priespaudoje ir bijo pajudėti; nuolat prisimena ir primena, kas kada buvo ir kas už tai kaltas… sąrašą galima tęsti be galo. Tai – sužalotos asmenybės, kurių praeitis velkasi iš paskos ir gramzdina, kaip akmuo į dugną. Be abejo, visi mes esame įtakoti praeities. Turime vaikystės ir kitų gyvenimo etapų traumų. Tenka nusivilti, perkainoti vertybes, susidurti su tikru siaubu. Psichika nėra visagalė, ji pažeidžiama. Tačiau labai didele dalimi gyvenimo sėkmė priklauso nuo sugebėjimo leisti praeičiai būti praeityje bei naudotis ja, kaip mokymosi ir tobulėjimo priemone, o ne našta.

Viskas, ko aš noriu palinkėti savo vaikui – laimingo gyvenimo. Ne rožėm kloto, ne šiltnamio. Laimė – labai sudėtingas dalykas ir dažniausiai jos kūrimas visai neverčia jaustis laimingu. Bet tiesioginė laimės dedamoji yra sugebėjimas gyventi šia diena ir kurti ateitį, o ne žvalgytis praeitin.

Nesiplėtodamas toliau pateiksiu jums paprastą pavyzdį, kaip tragiškai yra pavojingas žvalgymasis praeitin. Įsivaizduokite save už vairo judrioje gatvėje. Aplink kelios juostos mašinų, visi skuba. Pabandykite vairuoti žiūrėdami tik į veidrodėlius, o vaizdą priešais stebėti tik periferiniu regėjimu. Jei per pusę minutės nepadarysite avarijos – labai pasiseks. Jei ilgiau – pasiseks dar labiau. Bet tai bus aplinkos, o ne jūsų nuopelnas. O jei padarysite avariją, tai sveikinu – atsidūrėte ten, kur ir turėjote atsidurti taip vairuodami.

Tų žmonių, kurie nuolat žvalgosi praeitin ir kaltina visus kitus, gyvenimas yra nuolatinė avarija. Gal dar ir nieko būtų, jei jie sau vieni važiuotų. Bet jų gyvenimo mašinoje dažnai būna ir partneris, ir vaikai, ir netgi draugai ar mažiau artimi žmonės. Ir avarija paliečia visus.

Sunku ir tokiems žmonėms gyventi, ir su jais. Tad jei norime, kad bent jau mūsų vaikai gyventų laisvi ir laimingi, stenkimės juos išmokyti gyventi prasmingai – čia ir dabar. Nepasiduoti praeities vaiduokliams.

Sprendžiu pats klausimą, kaip savo vaiką auklėti, kad eitų sau užtikrintai į priekį, turėtų optimizmo ir nepasiduotų nuolat sutinkamoms nesėkmėms.

Vienas iš pamatinių dalykų yra apskritai pagarba vaikui. Vienoje srityje, kuri mano galva yra kritiškai svarbi, aš savimi esu patenkintas – niekada netaikau savo vaikui jokių epitetų, net kai būnu žvėriškai supykęs. Nesu nė karto pritaikęs kokio nors žeminančio būdvardžio ar, juo labiau, palyginimo. Tai tiesiogiai susiję su kertiniu principu: kritikuok elgesį, bet ne asmenį. Niekada niekada negalima sakyti vaikui, kad jis yra blogas, kvailas ar netgi nemandagus. Jis gali pasielgti blogai, kvailai ar nemandagiai. Jauskite šioje vietoje skirtumą. Žinau, kad kai kuriems žmonėms čia jo nėra arba jis labai silpnas. Deja, taip nėra. Paprasčiausiai pabandykite save įsivaizduoti tokioje situacijoje. Kas jus mažiau įžeistų: pasakyms „tu durnas“ ar teiginys „nu nelabai čia protingai padarei…“?

Po šio svarbaus aspekto yra antrasis: pastangų, o ne rezultato vertinimas. Aš širdyje gal ir norėčiau, kad mano dukra laimėtų kokias nors čiuožimo varžybas, bet man kur kas svarbiau yra tai, kad ji apskritai išmoko čiuožti ir mokosi vis naujų triukų ant ledo. Ir vaiko pastangas visada svarbu iškelti į pirmą vietą. Kur kas svarbiau, kad vaikas kažką darytų, kažko siektų, kažkuo gyventų, o ne tai, kaip jam galų gale pasiseks. Pastangų

Trečias dalykas yra atkaklumo skatinimas. Vertinant pastangas svarbu, kad vaikas užbaigtų, ką pradėjo. Net jeigu jau aišku, kad pabaigoj fiasko laukia arba nebėra noro, džiugesio ir motyvacijos. Svarbu prieiti iki pradėto dalyko pabaigos. Be abejo, negalima ir perspausti, reikia sugebėti įvertinti, kada vaiko tiesiog neverta stumti toliau. Na, bet mes esam tėvai, suaugusieji, mes galim tą padaryt 🙂 Vienas iš tokių pavyzdžių yra visokie būreliai. Kartais, deja, vaikas pats savo noru patenka kažkur, kur jam paskui nebepatinka. Ką daryti? Iš pradžių patiems sau įvertinti, kiek vaikui ten tikrai blogai. Ar blogai, ar tiesiog nebėra noro. Jei tiktai nebėra noro, tai man patiko Austėjos Landsbergienės patarimas: leisti vaikui užbaigti būrelį kartu su mokslo metų pabaiga. Na, kad nebūtų „eini ir viskas, pats norėjai“. Aptarti, kodėl nebenori, kodėl noras pradingo, kokie lūkesčiai nebuvo patenkinti ir tada duoti sutikimą: ok, pabaik su mokslo metais, o kitais metais ieškosim kažko kito.

Ketvirtas svarbus dalykas yra dėkingumas. Atrodo, o kaip jis susijęs su tema, žvalgymusi praeitin? Ogi paprastai, mokėjimas padėkoti ir atsidėkoti yra vienas iš tų dalykų, kurie mus išlaisvina. Patys žinote, kad jaustis skolingam nėra malonu. Beje, dėkingumas nėra vien dėkojimas: tai yra ir kit dėkingumo priėmimas. Padėkoti ar atsilyginti dažnai yra paprasčiau, nei priimti padėką. Šito reikia vaiką taip pat išmokyti. Be abejo, savo pavyzdžiu.

Penktasis aspektas yra atlaidumas. Mokėjimas atleisti ir priimti kitus žmones, kaip netobulus, labai palengvina gyvenimo naštą. Neapykanta yra naikinantis jausmas, o atlaidumas ir susitaikymas – kuriantis ir išlaisvinantis. Vėlgi, mes patys turime būti savo vaikams atlaidūs. Jei supykstame, turime tai paaiškinti. Turime paaiškinti ir kodėl supykome. Nes kai vaikas jaučia, kad ant jo pykstama, bet tai nėra aiškiai išreiškiama, jam visas pasaulis griūva. Ypač bloga bausmė yra tylėjimas, vaikams tai prilygsta psichologiniam smurtui.

Toliau yra savarankiškumas. Prisipažinsiu, man sunku skatinti būtent šį dalyką. Aš pats esu labai savarankiškas ir nepriklausomas, bet vien dėl to dažnai noriu viską padaryti pats ir kitiems nepalikti. Tad reikia išmokti nedaryti visko už savo vaiką 🙂 Jei ir jums tai sudėtinga, tai lieka susidaryti darbų ir pareigų sąrašą, kurie priklausytų vaikui. Na, kad ir naminių gyvūnų dubenėliais pasirūpinti, gėles palaistyti ar dar kažką.

Dar labai svarbu bendradarbiavimas. Šiaip mėgstama daug kalbėti apie pareigų pasiskirstymą šeimoje, bet aš esu to priešininkas. Man atrodo, kad šeimoje yra priešingai: kur kas svarbiau yra darbų atlikimas kartu, dalinimasis darbu, bet ne skirstant, o dirbant kartu. Na, aišku, jei žmona pjausto svogūnus, tai vyras gali iškrauti indus iš indaplovės, bet tai yra tas pats bendras virtuvės darbas, galima būti vienam šalia kito ir pasinerti į bendrumą. Ir vaiką į tokias bendras šeimynines veiklas labai svarbu įtraukti. Mokėjimas bendradarbiauti yra ypač svarbus šiuolaikinėje sujungtoje visuomenėje ir ateity to tik dar labiau reikės.

Apskritai, aiškios ir įvardytos šeimos vertybės ir jų laikymasis bei demonstravimas pavyzdžiu yra labai svarbu. Nes vertimas vaiką tvarkytis, kai patys sėdim apsišiukšlinę, tik glumina ir verčia abejoti. Jei patys tingite tvarkytis, bet norite tvarkingo vaiko, tai nėra kitos išeities, kaip tik keisti savo gyvenimo būdą saviprievartos būdu. Arba bent jau apsiriboti tam tikru vienu susitvarkymu. Pavyzdžiui, kas vakarą švariai nukraustyti virtuvės stalą 😀 O vaikui tada iškelti analogišką susitvarkymo darbelį, gal kad kojines susirinktų ar pan.

Visgi dauguma vaikų atsigimsta į savo tėvus 🙂 Jei kažkas neramina, pradėkite tai keisti nuo savęs.

Paveikslėlis iš http://www.yellowbrickroad.com/follow/looking-at-your-past-and-future-2-exercises-to-put-you-on-the-right-path/

Reklama
Komentarai
  1. tėtis parašė:

    Fainiai, teisingai, nerealiai steriliai…. Bet kad ir kiek aš bebūčiau protingas ir mylintis tėtis vistiek kritinėse situacijose nepavyksta susilaikyti nuo nuo “asile tu“ … Atsiprašau jų, bet “asilas“ jau buvo išsprūdęs …

    • Darau, Blė parašė:

      Normalu ir patiems būti netobuliems. Svarbu atsiprašyt ten, kur priklauso ir tą padaryti kuo greičiau. Pačiam sau tobulėti ribų nėra 😀

  2. Andrius parašė:

    liuks pamąstymai, spaudžiu like 🙂
    nors tas dairymąsis atgal ir kaltų dėl savo gyvenimo ieškojimas labiau būdingas mūsų ir vyresniai kartai…

  3. vavute parašė:

    Net leidau sau pasijausti geresniu zmogumi ☺

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s