Šiek tiek netipiškai aš visai neturiu poreikio bambėti apie tai, koks šūdinas ir nieko vertas yra lietuviškas kinas ar lietuviška muzika ar dar kas nors lietuviško. Nu normaliai čia toj Lietuvoj viskas. Maža rinka, mažai žmonių, maži ir produktai. Kas čia tokio, kad kiekvienam filme matai tuos pačius aktorius? O tai tipo Holivudo filmuose tų pačių neprisižiūrit?
Apskritai esu Tado Vidmanto gerbėjas ir mylėtojas. Sunku, be abejo, apie žmogų susidaryti nuomonę vien iš jo viešojo įvaizdžio, bet kažkiek koreliacijų suvesti įmanoma visuomet. Mano meilė jam užgimė sekant „Miško žvėrių“ ciklą, o paskui sustiprėjo ir su kitais darbais.
Į šį filmą, tiesa, iš pradžių nenorėjau eiti. Kažkaip nesužavėjo anonsai ir treileriai. Bet paskui visgi pagalvojau – na, juk Tado Vidmanto filmas. Kad ir pirmas ilgametražis bandyms, bet juk turi būti gerai.
Tai va, gerai ir buvo. Anot paties Tado Vidmanto, akivaizdžiai buvo matyti, kad aktoriams duota daug laisvės, „teisingų pataikymų“ ir interpretacijų. Filmas organiškas, gaivus ir pabrėžtinai maloniai atitinka juodosios komedijos žanrą. Džiaugiuosi, kad aktoriai padirbėjo iš peties ir įdėjo į vaidybą ne vien aktorinius, bet ir kūrybinius savo gebėjimus.
Turiu pastebėti, kad tiek man, tiek mano antrajai pusei kino salėje dažniau kilo noras žviegti, kai salė tylėjo ir norėjosi ramiai praleisti sceną, kai salė žvengė. Tadas Vidmantas nebūtų Tadas Vidmantas, jei jo kūrinyje nebūtų didžiulės porcijos subtilaus ir intelektualaus humoro, kuris tik apkaišytas lėkštais juokeliais plačiajai liaudžiai.
Likau sužavėtas tiek personažais, tiek scenomis, tiek dekoracijomis. Tiesa, kai kurios vietos buvo net skausmingos, kaip kad apleista policijos nuovada. Na, liuks, juodoji komedija braukiant espresso slėgiu iššautas ašaras.
Nežinau kodėl, bet man žiauriai patiko praktikantės Agnietės personažas. Na, tikrai, tokia nuostabi, graži, nekaltai nesugadinta pupytė, kurią neišvengiamai privalu išdulkinti, kitaip dings visas grožis ir prasmė. Nepaprastas grožis ir švelnumas patiniškoms juslėms suvirpinti.
Iš kitų veikėjų labai patiko iki koktumo natūrali laiminga bendradarbių šeima, pilna pagarbos ir meilės vienas kitam. Jo.
Ypač didelis pliusas nuo manęs tenka A. Čekuolio įgyvendintam personažui. Jis toks tobulas, kad net šiek tiek abejoju, ar tai vaidyba. Nors režisierius interviukyje sakė, kad visgi kaip tik yra priešingai, personažas labai neatitinka A. Čekuolio typecastingo. Galbūt, aš negaliu per daug ginčytis, nes A. Čekuolį pažįstu tik iš atitinkamos jo popietės. Kaip aktoriaus ar kitokios profesijos atstovo, aš jo visai visai negaliu apibūdinti, neturiu duomenų.
Iš minusų tai man eilinį kartą nepatiko A. Ramanausko personažas, tiksliau, jo įgyvendinimas. Neturiu pakankamai įgūdžių ir patirties vertinant aktorius, tačiau nors šiaip man A. Ramanauskas patinka, kaipo ciniškas ir protingas sūka, bet aktorius jis man atrodo neprofesionalus. T.y. toks pat aktorius, kaip aš vertėjas. Dirbti gali, bet geriau nereikia.
Pabaigai bajeris iš Tado Vidmanto feisbuko, kurį galima suprasti tik filmą pažiūrėjus:
Turime du perliukus Lietuvos kino padangėje. Vienas jų – šis filmas, antrasis – jo režisierius. Pastarajam linkiu sveikatos ir įkvėpimo bei resursų kitiems filmams.
Darau, blė 