Seniai tokios šizos nežiūrėjau. Taip seniai, kad nelabai ir atsimenu. Užsimaniau pažiūrėt paskaitęs tokį straipsnelį „15 įžymių filmų su subtiliai paslėpta prasme“. Pažiūrėkit ir jūs tą straipsnelį, gal rasit ką įdomaus ir sau.
Apskritai filmo pavadinimas buvo girdėtas. Buvo girdėta ir tai, kad tai yra siaubiakas. Gydytoja Justė irgi siaubiakus žiūri, biškį įkvėpė. Dar papasakojau dukrikei, kad yra tokie siaubo filmai labai baisūs ir kai ji paaugs, galėsim kartu žiūrėt. Iš pradžių sakė, kad nežiūrės, bet paskui (kaip visada) persigalvojo ir jau laukia, kada paaugs. Nors iš tokių lengvesnių multikų „Nightmare Before Christmas“ jai visai suėjo.
Taigi Trintukagalvis… pabandysiu šiek tiek apie šitą filmą akimirksnio iškarpėlėmis papasakot. Nes kitaip kažkaip nesiklijuoja. Betgi visgi noriu perspėti, kad iškarpėlės gali būti ir įspūdį gadinančiais faktoriais. Patys spręskit, ar skaityti toliau, ar žiūrėti filmą. Nes jis vertas dėmesio. Nesakau nei kad jis geras, nei kad blogas — jis tiesiog yra ir tvirtai stovi kino istorijoje.
Ką gi… kaip sakoma, gera pradžia — pusė darbo:
Jeigu jums neatrodo, kad čia yra iš burnos lendantis peraugęs spermatozoidas, tai tada aš nežinau, kas tas yr.
Filmas man kažkuo primenė Tarkovskio „Stalkerį“. Nežinau tiksliai, kuo, bet spėju, kad pagrindinio veikėjo klajojimais po kažkokius pramoninius apleistus šabakštynus:
Šiaip perspektyvą užskaitau. Fotografiškai taip. O toliau dar geriau:
Čia, tipo, pagrindinis veikėjas apsipirko ir amerikietiškai popieriniame maišelyje nešasi tavorėlį namo.
O prie namų jį pasitinka pupytė, kurią irgi labai užskaitau:
Papai papai niam niam niam. Ar bent jau užuomina tokia nebaisiai subtili, ko ta kaimynė pupytė norėtų. Deja, pupytė turėjo perduoti, kad Trintukagalviui jo mergina skambino. Ir šiaip jis kažkoks nelabai socialus, užuominos nesuprato.
O čia ir mergina, dūra kažkokia:
Merginos motinėlė su paralyžiuota močiute maišo mišrainę, jėga:
Paskui tai močiutei ir užsirūkyt duoda, gražus vaizdelis. Šitoj vietoj iš viso kažkaip „kitchen realism“ žanrą prisiminiau ir net nuskaudo.
Kai tėtušis pareiškė, kad šiais laikais vištukės „tokios jau nebeužauga“, tai beveik privariau į kelnes:
O motinėlė į vištukės pjaustymą kažkaip tai audringai sureagavo, jo:
Vien dėl šios scenos verta filmą žiūrėti, acakau.
Gerai, peršokam kiek tolėliau, bo kitaip pusę filmo parodysiu. Taigiz Henris su keista šukuosena ir šita dūra prisidirbo. Na, spėjama, tiesiogiai iš jo išpešti nieko nepavyko, bet, tarkim daleiskim, kad taip ir buvo. Kažkas gimė, neaišku, ar tai vaikas. O nenuostabu, kad neaišku, nes va, Trintukagalvis paliktas vienas temperatūrą tam „vaikui“ matuoja:
Sorry, neperspėjau, kad ką pamatysit, to atmatyti atgal negalėsit. Visas šitas filmas toks. Na, bet kadangi aš mačiau, tai noriu, kad ir kiti biškį gautų, che. O vaikas, beje, susirgo ir jį biškį išbėrė:
Užskaitau šiaip šito mutanto specialiuosius efektus. Internetai pilni legendų, kaip režisierius, sūka, niekam neišduoda paslapties, kaip ta lėlytė įgyvendinta būtų. Įgyvendinta, beje, labai gerai, įskaitant ir žiopčiojimą, ir tampymąsi, ir akių vartymą. Griežtai rekomenduoju pasimėgauti.
Aš turbūt per jaunas, o gal per tarybinis, bet tokio va gydymo divaiso nesu matęs anei girdėjęs:
Šiaip nesistebiu, kad su tokiu padaru likus vienam pradeda biškį haliucinuotis. Štai „Dama iš radiatoriaus“:
Kad jūs būtumėt matę, kaip ji mindžiojo… ką mindžiojo, nesakysiu. Net abejojau, ar įdėti šitos damos portretą, bet vienok visgi nusprendžiau įdėti:
Beigi haliucinacinę projekciją į galimą ateitį:
Užbaigsime prie išvystyto kūdikio grėsmingai artėjančiomis žirklėmis:
Šįkart gramatinių-literatūrinių saugiklių neįjungiau, tą turbūt pastebėjote. O jei ir ne, tai kam tas rūpi. Bet kokiu atveju, filmą visai užskaitau. Trenktas jis, na, bet efektingas. Koloritišku nepavadinsi vien dėl juodai baltos juostos, bet turiningu pavadinti jį maža. Gerai, kad dar turėjau paskutinius lašus švelnaus Juros viskio, labai teigiamai prisidėjo prie filmo įvartojimo. Nebūtų kitaip čakros pakankamai atsivėrę.
Nesigailiu šį filmą pažiūrėjęs. Ai, ir išklausęs. Nes tokio suspensinio garso nesu girdėjęs niekur. Nežinau, kaip tai apibūdinti, kažkas tokio. Nesistebiu, kad prie filmo garso takelio buvo dirbta santykinai ilgai. Eina jis… na, labai gerai.
O kodėl Trintukagalvis? Nesakysiu, žiūrėkit. Esminė filmo priežastis, kurios man pavyko neatskleisti niekaip. Cha cha.
Nu ką, o dabar reikės šeimyną ir draugus apšviesti bei „They Live“ parodyti. Oi bus gerumo!
Darau, blė 