Einar Már Guðmundsson — Visatos angelai

Posted: 2015-12-23 in Pezalai
Žymos:,

Einar Már Guðmundsson — Visatos angelai | Knygos | Darau, blė⋆⋆

Kažin kaip gruodžio pradžioj užjutau užplūstančią kalėdinę nuotaiką ir užsimaniau paskaityti ką nors tokio, kas prie tos nuotaikos tiktų. Beskaitinėdamas eilinę knygų anotacijų porciją užkliuvau už šitosios. Kodėl pagalvojau, kad ji turėtų tikti prie kalėdinės nuotaikos? Gal kad parašyta ledinuotojoje Islandijoje? Greičiausiai.

Neturiu didelių problemų su visokiais užsienietiškais vardais/pavardėm. Šiek tiek durniau buvo su malajų, indoneziečių ir tailandiečių vardais, kai teko susidurt. Bet visgi daugiaskiemeniai priebalsių kratiniai, kurie atitinka islandiškas pavardes irgi vietovardžius, mane kažkaip keistai paveikė.

Baldvinas Britų Karalius buvo teisus: aš neišsaugojau savo angelų. Jie jau seniai nupuolė ant žemės ir klaidžioja pakirstais sparnais šio paslaptingo namo koridoriais, kur dienos juda lėtai slenkančioje tuštumoje, nes viskas yra išnykę, sudegę ar prarasta.

Šios knygos pagrindinis veikėjas — psichinis ligonis, kurio iškreiptos sąmonės prizmė laužia realybę submaterialia banga. Tai tarsi jo autobiografija, tačiau išpildyta iki galo — nuo tragiško klyksmu persmelkto gimimo iki nesvarumu išlaisvinančios mirties.

Prasimanymas ir tai, kad šios tautos dėmesys giminystės ryšiams ir genealogijai kyla iš prigimtinio domėjimosi savo kilme ir kitų padėtimi.
Domėjimąsi genealogija aš aiškinu medžių stygiumi šalyje. Kadangi medžių reta, žmonės linksta prie giminės medžių ir suranda savo mišką tarp protėvių.

Jo, mano žinios apie Islandiją apsiriboja geizeriais ir tuo, kad visur galima atsiskaityti kortele, taigi nereikia jokių grynųjų. Tuo tarpu apie tai, kokia tai varginga šalis, kaip buvo okupuota ir kaip įstojo į NATO — nežin(oj)au nieko.

Kai kalnai nusivelka baltus apsiaustus, atskrenda paviešėti paukščiai. Gydytojas ima tamsą ir supila į puodelį, o paskui dingsta kabineto žiemos sutemose. Iš skaidrios mėlynės link pritemusio kranto sklendžia sparnuotas laikas. Sniegas bunda iš miego kalno šlaituose. Kai išskrenda paukščiai, stoja darganos.

Nepatiko man šita knyga. Į kalėdinę nuotaiką nepataikiau. Ir už ką tas autorius visokiais pagerbimais apdovanotas — man nesuprast. Na, yra juodojo jumoro. Na, teisinga tema apie psicihinius ligonius. Na, stiliukas suvartytas neeilinis. Bet nepatiko. Arba, teisingiau sakant, nenudžiugino. Tiesa, negailiu nė sekundės to laiko, kurį praleidau su knyga. Apsišvietimui, bendrajam išsilavinimui naudinga.

Knyga gudrydsuose.

Reklama
Komentarai
  1. automateaqua parašė:

    Teksto sudėtingumas primena Hesės “Stepiu vilka“, kazkada vidurineje mokykloje dar skaityta.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s