Andy Weir — The Martian

⋆⋆⋆⋆⋆

Daugiau, kaip du mėnesiu, neskaičiau knygų. Prireikė nuo jų poilsio. Bet jis baigėsi. Prasidėjo reikalas nuo to, kad užmačiau kino reklamą apie filmą „Marsietis“. Kadangi Marsas mane labai traukia ir net ir neypatingai geri filmai apie Marsą man patinka, tai apsidžiaugiau. Dar pažiūrėjau, kas tą filmą gamino, kas jame vaidino ir pamisliau, kad bus visai neblogas indėlis į kasmetinį fantastikos šmotą. Bo kažkaip pastaruoju metu kasmet (net ir dažniau) vis išeina koks neblogas fantastinis filmas.

Atkapsčiau ir šią knygą. Pagalvojau, gal dar spėsiu iki premjeros ją perskaityti. Ir ką sau galvojate… spėjau. Ir ne tik kad spėjau, bet kritau į komunikacinę komą, tiek knyga įtraukė. Skaityti buvo lengva, tekstas malonus. Kadangi astronominius reikalus daugiausiai skaitau angliškai, tai knygai žodyno nepritrūko. Buvau jį išsitraukęs mažiau, nei dešimt kartų.

There’s just one catch: Liberating hydrogen from hydrazine is… well… it’s how rockets work. It’s really, really hot. And dangerous. If I do it in an oxygen atmosphere, the hot and newly liberated hydrogen will explode. There’ll be a lot of H₂O at the end, but I’ll be too dead to appreciate it.

Citata aukščiau apie tai, kaip Marse įkalintas botanikas-mechanikas sugalvojo pasigaminti vandens. Nes gerti tai reikia. O šalimais — neišnaudoto raketų kuro bakas.

Įdomi knyga daugeliu aspektų. Visokie internetai sako, kad ji tiek moksliškai tiksli, kiek tai įmanoma. Be jokių ten fantastinių technologijų, su viskuo, kas yra prieinama šiomis dienomis. Dar internetai sako, kad autorius daug laiko praleido aiškindamasis astrofizikines subtilybes (kad ir orbitų skaičiavimus), botaniką ir visa kita, ko reikėjo šiai knygai sukurti. Kažkur dar skaičiau, kad jis ir su kažkokiu NASA dirbusiu inžinieriumi konsultavosi, bet dabar neatkapstau, tai gal tik susvaigau kažką.

Marsas tokia planeta, kuri sulaukia labai daug dėmesio. Ir joje gyvena vien tik robotai. Kol kas. Greičiausiai tai bus antras kitas pasaulis po Mėnulio aplankytas žmonių. Na, į Venerą skrist nelabai yr ko, karšta, blė. O Marse be proto stengiamasi rasti galimų buvusios/esamos gyvybės pėdsakų.

Pamenu, dar praeitam tūkstantmety, gerokai prieš užgimstant „Mars One“ aferai, buvo iškelta mintis siųsti žmones į Marsą visam jų likusiam gyvenimui, be grįžimo. Mielai būčiau įsipaišęs į tokią misiją. Visgi būti vienam iš pirmųjų kitame pasaulyje — verta ir viso gyvenimo. Dabar jau to nepadaryčiau, nes turiu šeimą ir negaliu būti per didelis egoistas. Bet vienišas būdamas lėkčiau su malonumu. Net jei ir neturėčiau interneto 😦

You know what? “Kilowatt-hours per sol” is a pain in the ass to say. I’m gonna invent a new scientific unit name. One kilowatt-hour per sol is… it can be anything… um… I suck at this… I’ll call it a “pirate-ninja.”

Va tokios štai problemos skaičiuojant saulės baterijų galią.

Marsiečiui sekėsi toli gražu ne visą laiką. Na, kitaip ir knyga būtų neįdomi. Tiesa, už ką kritikuojama knyga ir ko man taip pat pritrūko, tai pagrindinio veikėjo žmogiškumo. Pernelyg optimistiškas kažkoks. Tos emocinės linijos, kur jam turėjo būti pyzdiec kaip blogai, kažkaip nepakankamai išreikštos. Nors aš pats irgi esu piktybinis optimistas, visgi žinau, kas yra juoda neviltis. O čia dar pusantrų metų Marse… ne, pernelyg supermenas biškį tas marsietis. Lieka tikėtis, kad filme Metas Deimonas (Matt Damon) truputuką daugiau meilės į vaidmenį įdėjo.

Knygoje pakankamai daug techninių detalių, kad visokie gykai pasitenkintų, bet ją lygiai taip pat gali imti bet kuris eilinis pilietis ir mėgautis. Balansas tarp smulkmenų, jumoro ir veiksmo tikrai geras. Be to, šita knyga nors ir fantastinė (na, žmonės dar Marso neaplankė), bet ji visiškai šiuolaikiška. Turėtų NASA daugiau pinigų, tai kažkas tokio jau laisvai galėtų vykti. Tuo atžvilgiu — jokios fantastikos. Viskas, ko reikia, jau yr. Bent šituo atžvilgiu „Mars One“ įkūrėjas teisus — technologijų per akis, tik atidirbt ir ištestuot reikia.

Va, ko man, gykui, pritrūko, tai paminėjimo, kiek visokių erdvėlaivių orbitos yra paveikiamos saulės stūmos. Jei nežinojote, tai bet koks erdvėlaivis pakeliui į Marsą būtų „nupūstas“ ir pralėktų pro šalį, jei iš anksto nebūtų į saulės stūmą atsižvelgiama ir nebūtų atitinkamai planuojama, projektuojama ir simuliuojama. Va taip va.

Knygai duodu penkis iš penkių, nes malonumas skaityti buvo milžiniškas. Netgi leidau sau panaktinėti, kas paprastai mano dienotvarkėj yra griežta išimtis. Tiek laimės hormonų išsiskyrė, kad sveiko proto cypčiojimus užkirtau sąmoningai 😀