Antalija. Vėl.

Posted: 2015-06-08 in Pezalai
Žymos:

Taigis. Su šeimyna praleidom savaitėlę viename lankomiausių Turkijos kurortų. Bent jau pagal lėktuvų kiekį ir abiejų takų apkrovimą. Juolab, kad gyvenom kaip tik po viena trasa, tiesa, ta rytine, kuri mažiau apkrauta. Bet vis tiek įspūdis lieka, kai virš galvos maždaug 300-400 m aukštyje pralekia koks 747 pilnas rusų turistų. Bo kažkaip daugiausiai 747 buvo iš Transaero.

Šiaip, pasigirti, kad buvau Turkijoj, kažkaip neišeina. Aš apskritai į poilsį Turkijoje, įsigyjamą kelionių agentūroje, žiūriu šiek tiek paniekinamai ir laikau tai žemu lygiu. Bet nepulkite manęs teisti. Iš tikrųjų neleidžiu sau pernelyg tokiomis emocijomis mėgautis. Žmonės skirtingi, jiems reikia skirtingo poilsio. Ne visi tokie drąsūs, kad keliautų ir planuotųsi keliones patys. O kartais tiesiog norisi to komfortiško ir visiškai tingaus poilsio, kai pats tik sumoki pinigus, o toliau už tave visa kita padaro atitinkamų įstaigų personalas. Mes patys tokiose kelionėse esam buvę dukart. Pirmoji buvo prieš vienuolika metų toje pačioje Antalijoj, atseit, povestuvinei kelionei, o kita – Egipte, kai tiesiog norėjosi „gulimo ir ėdamo“ poilsio.

Apie povestuvinę mūsų kelionę kiek papasakosiu. Gal Skirmantas dar daugiau dvasinių paralelių išras. Žodžiu, sėdim mes po vestuvių kokią jau trečią dieną, abu tylūs kažkokie. Naujai iškepta žmona pagaliau pakelia akis nedrąsiai, sako, žinai, turiu tau kai ką prisipažinti. Iš akių matau, kad prisipažins tą patį, ką jau ir aš trečia diena galvoju. Sako, žinai, beveik negaliu į tave žiūrėt, kažkas negerai. Sakau, jo, jaučiuosi, lyg būtumėm kažką labai rimto prisidirbę. Na, suprantat, vestuvės, teisiniai įžadai prieš Lietuvos Respubliką ir taip toliau. Kažkoks toks labai rimtas suaugusiųjų reikalas, o mes gi jauni piemenys. Tai taip išsikalbėjom, palengvėjo, žmona sako, reikia mums kažkaip persikraut, varom į kokią kelionę davai. Sakau, davai, varom. Nu ir labai staigiai išvarėm, jau kitą dieną lėktuve sėdėjom. Čia truputuką apie taupymą: nors ir mažai uždirbom tuo metu, nors ir buvom beveik vargšai studentai, bet visą laiką taupėm ir turėjom santaupų. Tad sąlyginai brangią kelionę, kuri kainavo daugiau, nei mūsų abiejų poros mėnesių uždarbiai, nusipirkom iš savų pinigų, nieko nesiskolinę ir dar išsileidę vestuvėms. Žinoma, pirkom kelionę į trijų žvaigždučių viešbučiuką, be nuosavo pliažo, su mažu baseiniuku ir nelabai daug kuo įskaičiuotu. Tačiau apsilankėm ne vienoj ekskursijoj, išsiėmėm iš bankomato 200 milijonų tuometinių lirų ir visai gerai praleidom laiką.

Apie Turkiją ir tą pačią Antaliją aš linkęs sakyti: geriau vieną kartą pamatyti, nei du. Bet visgi štai pasitaikė galimybė aplankyti Antaliją dovanai. Ir ne kokiam nors viešbutyje, o normaliame bute, su raktais nuo baseino ir privataus vieno rajonėlio pliažo. Be abejo, neimti tokios dovanos būtų nesąmonė. Juo labiau, kad taip savarankiškai keliauti kur kas įdomiau. Be abejo, užknisa vienas dalykas, kad normalių skrydžių į Antaliją nėra, tik čarteriniai. Na, arba per Stambulą su persėdimais, bet ten kankynė būtų, ypač su vaiku. Bet skųstis irgi neverta, nes pasidomėjus čarteriais jų bilietų galima įsigyti per agentūras tiesiogiai, neperkant kartu „kelionės“. Tiesa, aš net neatostogavau, pasiėmiau kompiuterį, truputuką įrangos ir įsirengiau darbo vietą ant stalo, šalia terasos, kur akis pailsinti į jūrą ir kalnus buvo tikras gėris. Tik internetas kartais streikavo.

Šįkart, po vienuolikos metų, kelionė Antalijon buvo kur kas įdomesnė ir turiningesnė. Visų pirma, mes jau patyrę keliautojai ir nebebijom visur naglai bastytis. Antra, Antalijos kokybė pasikeitė į gera. Trečia, gyvenom buožiškomis sąlygomis su buožiškais privalumais. Ketvirta, prisivalgėm teisingų turkiškų kebabų, prisiragavom kitų bjaurybių beigi prisilakėm airano. Penkta, gražiai įdegiau 😀

Ką gi, nuskridę pasiėmėm taksi. Su taksi Antalijoj visiškas komfortas, bet jis buvo ir prieš 11 metų. Ateini prie elektros stulpo ir labai dažnai randi mygtuką, kurį paspaudus taksas ir atlekia. Nei skambint kažkur, nei ieškot stotelės. Ir tų mygtukų pilna, paėjus 100 metrų tikrai randi bent vieną. Prie barų restoranų ir centre tų mygtukų pilna visur. Bet taksi nėra labai pigu, 10 km kaštuoja ką tais apie 30 lirų, tai apie €10. Pastebėjom dar, kad neliko (bent jau pagrindinėse miesto gatvėse) pasiutusių mikriukų. Autobusai ir mažesni autobusai, bet mikriukų nebėra. Tiesa, autobusai pamojavus sustoja, draugiški.

Šiaip keliauti savarankiškai į tokią turistinę vietą buvo kiek keistoka. Susirinkom bagažą ir nulėkėm prie taksų, vietoj to, kad prisiduotumėm į kokios nors agentūros langelį ir būtumėm nuvežti viešbutin 😀

Apie pačią Antaliją ir pagyvenimą joje nelabai žinau, ką ir papasakoti. Turistams draugiška vieta. Autobusai veža daug kur, kainos padorios. Turkai mus dažniausiai laikė vokiečiais, matyt, nuo rusų masės skiriamės apranga ir elgsena. Na, rusus iš toli atpažinsi, ypač, kai supranti jų šnektą. Bendras vaizdas visgi nekoks. Rėksniai tokie, apranga ir aksesuarai nelabai suderinti, dauguma vyrų su odinėm „pederastkėm“. Matyt, visas tas kompleksas juos kažkaip išskiria. Vokiečiai tvarkingi, pasitempę, su kuprinukėm ir žymiai mandagesni bei draugiškesni. Beje, net ir kalbantiems rusiškai su turkais geriau kalbėti angliškai ar vokiškai – kitas aptarnavimo ir „apsukimo“ lygis.

Na, tai pradėsiu, su iliustracijomis, gal ir pasakojimas susidėlios.

Pirmiausia, tai vaizdelis iš mūsų terasos 8-ame aukšte (beje, turkai skaičiuoja aukštus nuo 0, yra „žeminis“ aukštas pas juos):

Antalija | Kelionės | Darau, blė

Na, negaliu meluoti: šis vaizdelis kartais tikrai demotyvavo dirbti. Tačiau toks ritmas ir buvo: padirbu, paskui poros-trejeto valandų pertrauka prie baseino ir/ar pliaže, paskui šioks toks „dadirbimas“, vakare vėl kur nors pasibastyt. Gerai, blė, buvo.

Antalijoje yra krioklys, jis irgi šiek tiek matosi pirmojoje nuotraukoje. Bet kiek geriau matosi jį „prizūminus“:

Krioklys Antalijoje | Kelionės | Darau, blė

Tą krioklį matėme iš laivo jūroje per savo povestuvinę kelionę. Valkiojomės po uostą, prisikniso vietinis ir pasiūlė pasiplaukioti. Nebrangiai, tik po $20 žmogui. Pasiderėjom ir nuplaukėm už $15 abu.

Beje, prie krioklio upės yra gražus Diudeno parkas (Düden Kıyı Şelalesi), jame galima susirasti ir restoranėlį bei pavalgyti romantiškai pro šalį plaukiant pasišiaušusiems Diudeno upės vandenims:

Diudeno upė (Düden Çayı) Antalijoje, pro restorano tvorelę | Kelionės | Darau, blė

Diudeno parke pamatėm keistą ir nežinomą kelio ženklą:

Kelio ženklas su katinu Diudeno parke Antalijoje | Kelionės | Darau, blė

„Katinėli, katinėli, kodėl tavo tokios didelės akys?“ – „Kaku noriu…“

Atleiskite už nuvalkiotą bajerį.

Baseinas buvo kitam rajonėly, bet ten buvo gyvenantis pažįstamas, kuris visiems parūpino raktus ir apsaugai prisiknisus liepė sakyti, kad svečiuojamasi pas jį. Tai taip ir darėm. Bet apsauga nebuvo pikti, tiesiog paklausė, iš kur čia mes ir tiek. Baseinas labai neblogas, su atskirtu plotu vaikams ir su burbuliukais vienam kampe:

Baseinas Martılı kvartale | Kelionės | Darau, blė

Tam pačiam kvartalui priklausantis pliažas gal ir ne pats gražiausias, žvyruotas, kiek šiukšlinas, kartais pilnas jūros dumblių, bet vis tiek po skėtukais pasideginti smagu:

Martılı kvartalui priklausančio pliažo terasa | Kelionės | Darau, blė

Kadangi gyvenom miesto pakrašty, tai ir Lara pliažas mums buvo kojytėmis pasiekiamas. Kilometras iki pliažo, paskui dar kilometras papliažiui, ir viskas, žmonių nebėr, ramu, tyku, galima pliuškentis į valias. Jūra sūri, kelia gerai.

Lara viešasis miesto pliažas:

Lara miesto pliažas Antalijoje | Kelionės | Darau, blė

A va, beje, kaip kokybiškai ir draugiškai vietiniams sutvarkytas net ne vienas parkas prie Lara pliažo. Vaizdas toks, lyg tai būtų kapinės, bet iš tikrųjų tarp medelių išsimėtę ne paminkliukai, o krosnys. Vietiniai ten darosi piknikus, kepa mėsikes ir panašiai. Savaitgaliais būna tiršta, bet darbo dienom galima kokią krosnikę ir nusigriebt:

Piknikams skirtos krosnys šalia Lara pliažo | Kelionės | Darau, blė

Šiek tiek dar iš kitos pusės vaizdų. Antalijos rytuose yra toks ypač prabangių viešbučių kvartalas. Kaip jis vadinasi, nežinau, bet jį prisimenu dar ir iš anos kelionės – pro jį praskridom iškeliaudami lėktuvu. Paliko įspūdį, toks monstriškas prabangus kompleksas. Vakarais smaili bokštai šviečia visokiausiomis spalvomis, dangų raižo prožektoriai. O dieną „prizūminus“ – tiesiog betono kompleksas:

Prabangių viešbučių kvartalas Antalijos rytuose | Kelionės | Darau, blė

Be abejo, Antalija labai saulėta, čia daugiau, nei 300 saulėtų dienų per metus. Užtai saulės kolektoriai visur ir dar pigūs. Praktiškai visi – savitakiai:

Saulės kolektoriai Antalijoje | Kelionės | Darau, blė

Neišsilavinusiems aiškinu: čia ne kokios tai saulės batareikos, o vandens šildymas.

Prieš vienuolika metų miesto centras šalimais tvirtovės liekanų ir laikrodžio buvo ganėtinai judri vieta. Reikėjo nardyti per gatveles tarp mašinų, laukti šviesoforų ir panašiai. O dabar atkeliavom: žiū, fontanas, viskas pedestralizuota (t.y. pridaryta pėsčiųjų zonų) ir dar tramvajus rieda bėgiais. Žymiai gražiau ir draugiškiau:

Miesto centras prie pat Antalijos senamiesčio, Kaleiçi | Kelionės | Darau, blė

Priėjimas prie Kaleičio (Antalijos senamiesčio, Kaleiçi) žymiai mielesnis. Šitą Antalijos patobulėjimą labai užskaitėm.

Per vieną pasivalkiojimą tame pačiame Kaleičyje užsirovėm ant krūvos turkiškų vėliavų, labai gražiai atrodė:

Turkijos vėliavų aikštė Antalijos senamiestyje | Kelionės | Darau, blė

Kaleičyje pavėpsojom ir į turkiškas pusiau tradicines vestuves. Pausiau dėl to, kad nuotaka su vakarietiška suknele, išsidažius, kaip velnias, bet užtai su musulmonišku gobtuvu ir pakištu plastmasiniu snapeliu:

Turkiškos vestuvės | Kelionės | Darau, blė

Dar prie senamiesčio prieigų yra tokia skėčių gatvelė:

Skėčių gatvelė Antalijos centre | Kelionės | Darau, blė

Joje galima ir šiek tiek apsipirkti bei gausiai pavalgyti. Ja ramiai nepraeisi: kiekvienas restoranas turi po „medžiotoją“, kuris šokinėja prie turistų su meniu ir siūlo savo privalumus. Kainos, kaip centrui, gan padorios, aptarnavimas irgi neblogas, bet maistas gali būti ir vidutiniškas. Tačiau čia jūsų neapsuks: kas bus parašyta meniu, tą ir gausite, paslėptų „aptarnavimo mokesčių“ ar panašių nesąmonių (arba užmaskuotų kainų eurais, o ne lirom) nebus. Beje, dėl šių dalykų visur verta pasitikslinti, ypač, jei kainos surašytos be valiutos ženklo, o jus „sumedžiojo“.

Dar vienas dalykas, Turkijoje prie bet kokio maisto „priklauso“ arbata mažose stiklinaitėse:

Stiklinaitė turkiškos juodos arbatos | Kelionės | Darau, blė

Jei už tą arbatą reikia susimokėti arba, priešingai, sako, kad jums ją „dovanoja“, tai žinokit, kad jus gudriai mausto. Mokėti verta tik už „dvigubą“ arbatos porciją, nes ji iššoka už standartų. Tiesa, net ir dviguba porcija yra juokingai maža:

Dviguba juodos arbatos porcija Antalijoje | Kelionės | Darau, blė

Ar aišku, kad juodoji arbata mažomis stiklinaitėmis neskaičiuojama, neapmokestinama ir jos gali gerti, kiek nori?

Pabūti Turkijoje ir nepavalgyti pačios (pačia, sriuba tokia) būtų didelė nuodėmė. Turkai ją vadina Kelle Paça – tai sriuba, virta iš avino galvos. Kaukazo regione dar žinoma chašo pavadinimu, tačiau chašas dažniau ruošiamas iš karvės galvos, o persiška ir turkiška pačia – iš avino.

Sriubikė dėl savo specifikos yra ganėtinai riebi, tinkama susišildymui žiemos metu ir apskritai – prabangus ir šventiškas patiekalas. Kad riebybės netyčia nebūtų per mažai, ant pačios dar užpilama lydyto sviesto:

Kele pačia (Kelle Paça) sriuba | Kelionės | Darau, blė

Visai tai riebybei šiek tiek prislopinti į sriubą būtina prisipilti česnakų sunkos ir tada jau su duona valgyti. Patiekalas toks, po kurio galima drąsiai eiti miegoti, vis tiek daugiau ne kažką tenuveiksi.

Be abejo, valgyti pačią be puodo airano būtų irgi nesąmonė:

Airano džezva | Kelionės | Darau, blė

Šiaip iš pradžių stebėjomis, ką ten visi per jogurtą iš pakelių pigiose kebabinėse siurbia. O kai pabandėm, tai airaną pamilom iškart, aš ypač.

Airanas panašus į libanietišką lasi – skiestas sūdytas jogurtas, kiek pasifermentavęs ir natūraliai užsigazavęs. Baisiai gaivinantis ir skanus gėrimas. „IKI“ irgi yra pirkt, jumi rašydamas kaip tik tašau šitą bokaliuką:

Lietuviškas airanas | Kelionės | Darau, blė

Nelabai panašus į tą, kurio gėriau Turkijoj, likau nusivylęs. Atskiestas ir užsigazavęs teisingai, bet persūdytas. Atsigėrus nuo to sūrumo pačepsėt norisi. Bet vis tiek rekomenduoju pabandyti. Turkijoje airanas apskritai turi tokį skonį, lyg skysta parauginta varškė būtų, labai teisingas toks.

Iš turkiškų delikatesų labai patiko šitie „širšių lizdai“:

Keistas turkiškas delikatesas | Kelionės | Darau, blė

Šituos suktinukus galima išmirkyti meduje ar sirupe, bet galima graužti ir sausus – man taip dar labiau patinka. Aišku, Turkijoje būtina prisiragauti visokiausių įmanomų rūšių chalvos beigi baklavos. Ant šito ta šalis tikrai stipri. Na, ir alyvuogių visokiausių rūšių ir užpilčių.

Papildžiau, be abejo, savo iždą naujomis turkiškomis liromis. Gražios visai.

Na, tai kaip ir tiek. Per agentūrą į turkišką viešbutį nekeliaučiau, bet va šitaip – pakartočiau mielai.

Advertisements
Komentarai
  1. Skirmantas parašė:

    Dvasinės paralelės.

    Yra visokių teorijų apie ten porų krizes. Yra visokie mistiniai metų skaičiai (7 pavyzdžiui).

    Bet mano galva kalta yra stagnacija. Ba jei nėra progreso, tai yra stagnacija. Jei nėra dėl ko laukti sekančio ryto, kuris asocijuotųsi su kažkuo nauju ar įdomiu, ar jaudinančiu, ar kad ir bauginančiu, tai reiškia, kad turime stagnaciją. Rutininę tokią.

    Dar tos šeimyninės krizės (vėlgi nesu specialistas) siejasi su tos pačios rutinos pokyčiais, o didžiausi vyksta dėl vaikų. Tos krizės gali būti siejamos su vaikų augimo etapais.

    Čia taip skamba keistai: bėda, kai stagnacija, bet bėda, kai tą stagnaciją kažkas keičia. Bet čia jau taip gaunasi. Ir jei negali pažiūrėti savikritiškai ar suprasti savo ekspektacijų realumo, tai gausi stresą ir problemas.

    Nu dar reikia derinti malonią veiklą su partneriu: pavyzdžiui apkrastyti žmoną gražiais led’ais 😉 Čia taip gaunasi: jei daliniesi, tai gauni dvigubai,o jei nesidalini, tai gauni labai mažai.

    Svarbiausia, kaip jau matau ir kaip daug kas supranta yra kalbėtis. O ir kelionės kokios jos bebūtų matyt padeda tai padaryti. Jeigu padeda.

    Jau prirašiau aš apie tuos pokalbius ir apie desktrukcines savigraužas kažkur pas save… Beje, dėl pastarųjų – visas tavo netgi blogo pavadinimas reiškia anti-destrukcinę-savigraužą. Viena yra prirašyti dvasinių paralelių, o kita yra laikytis tų dvasiškai paralelinių nuostatų. DARYT-BLĖ reikia! 😀

    • Darau, Blė parašė:

      Tau neduok valgyti, o duok tekstu patriesti 🙂 Kaip ir man, aišku.

      „Bėda, kai stagnaciją keičia“ yra tik vargšo individo vidinis konfliktas. Jei individas pakankamai protingas, jis krizę vertina kaip pokytį, vedantį kažkur geriau. Man jau ne kartą padėjo būtent tas suvokimas, kad jei dabar kažkas staiga sąlygotinai blogai, tai va, tuoj kažkas bus geriau. T.y. žinojimas gali morališkai paremti.

      Vaikai yra gerai tuo, kad neleidžia užsinuobodžiauti. Aišku, kartais užknisa, kartais — ir dažnai. Bet yra labai teigiama grąža, kurią gali įvertinti tik apie ją žinodamas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s