Kai užknisa

Posted: 2015-05-07 in Tėvystė
Žymos:

Pradžiai tai taip gavosi, kad prie savo senesnio įrašo apie visokius remontus pamiršau vieną nuotrauką įdėti. Man rodėsi, kad ji ten visai tinka prie tos krūvos be ryšio, bet vat teksto kompendiume buvau ją pamiršęs pažymėti, tai ir nuplaukė kažkur. Trumpai tariant, vieną vakarą už lango labai gražūs antifriziniai debesiukai gavosi, o aš, kaip ir visi amžinai pradedantieji fotografai mėgėjai, mėgstu debesis fotografuoti.

Minėtieji debesėliai:

Gražūs antifriziniai debesėliai už lango | Darau, blė

Kalbant apie nuotraukas, ruošiuosi dabar vienam projektui morališkai (ne, nuogų mergų nebus), bet kas iš to gausis, vienas Perkūnas ir Audronaša težino.

Pastaruoju metu buvau truputuką užsiknisęs, tai pagalvojau, kad pasidalinsiu savo mintimis ir gal netgi žiniomis apie tai, ką daryti, kai kas nors užknisa. Na, pavyzdžiui, darbas, žmona, vaikai, knygos ar kitos bestijos. Betgi pagalvojau, kad parašius tokį traktatą kažin ar kas jį perskaitys, o dalimis vartyti nesinori, tai apsisprendžiau imtis kiek riboto varianto. Būtent: ką daryti, kai užknisa vaikas (-ai).

Stebuklingo nieko nepasakysiu. Vienintelė priemonė — teigiamų emocijų atsvara. Kaip Skirmantas komentavo ir pats rašė, kas mūsų neužmuša, padaro stipresniais. Vaikų auginimas — vienas iš sunkiausių dalykų gyvenime. Na, bent jau mano gyvenime. Man tikrai neužtenka vien meilės, man reikia ir žinoti: KODĖL, blė. Kodėl vaikas užknisa, kodėl žmona užknisa, kodėl darbas ir gyvenimas iš esmės užknisa. Na, tais momentais, kai. Nes ne visuomet, aš apskritai esu optimistas ir dzin-pochuistas iš natūros. Nors teteisia mane mano skaitytojai, gal per mano rašliavas išlenda daugiau skundų, nei džiaugsmų?

Trumpai iš psichoterapijos kurso. Žmonės visko turi ribotai. Sakykim, raumenų jėgos (raumenys, aišku, ne iš psichoterapijos, bet čia palyginimui). Kažkiek galima raumenis ištreniruot, tada jie bus stipresni ir turės daugiau resursų. Bet ir valgyt reikės daugiau. Ale jei tik apsileisi, tai raumenys ne tik kad susilpnės, bet dar ir peraugs į kokius nors riebalus. Bet esmė ne tame, esmė — ribotume. Visi mes turim kažkokį savo resursą, kurio viršyti neįmanoma. Panašiai yra su meile: visi mes turime jos skirtingą kiekį savo viduje ir tik tą kiekį galime padalinti. Gimsta vaikas ir jam tenka mūsų meilės dalis, kurią pajėgiame skirti. Bet kadangi resursas yra ribotas, jo dalis yra greičiausiai permetama, o ne sukuriama. Meilė naujai atsiradusiam žmogui ne atsiranda, o yra perkeliama iš kitur. O tas „kitur“, be abejo, nukenčia. Netgi jei tai yra meilė žvejybai.

Tęsiant apie ribas užknisimo jausmas ateina, kai kažkokia riba yra viršijama. Jei užknisimas kartojasi nuolat dėl tų pačių priežasčių, perviršis yra pavojingoje zonoje ir pats laikas kažką keisti.

Užknisusį darbą galima mesti ir susirasti naują. Kai kurie taip elgiasi ir su savo gyvenimo partneriais, kartais, mano akimis žiūrint, pernelyg lengvai. Sakykim, štai toks atlikėjas Robin Thicke. Laiko linija: 2010-ais gimė sūnus, 2013 išėjo „Blurred Lines“, 2014 — išsiskyrė. Ir tegu man niekas neaiškina, kad tai nesusiję ir kad jo neužkniso. Ir dar, kad jis — skystakiaušis.

Kai užknisa artimi žmonės, jų nepakeisi. Na, nelendant į tuos atvejus, kai ir tą reikia daryti, o normaliame gyvenime. Tada lieka du keliai: keisti požiūrį arba pasiimti poilsio. Poilsis požiūrį dažnai keičia savaime, nes blaivia galva mąstyti yra paprasčiau.

Kodėl visgi vaikai mus užknisa? Ogi todėl, kad jie reikalauja daug dėmesio. Ir kai sakau daug, tai tą ir reiškia. Kūdikis be mūsų apskritai negali išgyventi, o kelerių metų bamblys gyvena ištisinėmis pirmojo pasaulio problemomis. Blogiausia, kad tos problemos yra esminės ir didelės, o jei neskiriame joms dėmesio (nes norisi laiko ir sau), gresia konfliktas.

Kai kurie suaugusieji taip ir leidžia vaikams suprasti, kad tos problemos nesvarbios. Aišku, tai vaikus labai nervija. Ir kaip gali nenervinti, kai jų problemos suniekinamos? Pabandykime patys pagalvoti, kaip jaučiamės, kai į mūsų problemas nekreipia dėmesio ar iš jų šaiposi. Norisi snukin duot.

Labai svarbu suprasti, kad mūsų pačių problemos mums yra didžiausios ir šimtaprocentinės. Aš galiu ryte paskutiniais išsikeikt neberadęs sviesto šaldytuve. Ir man tikrai visai dzin, kad Afrikoj vaikai badauja, ar Nepale žmonės po drebėjimo dvesia. Tai — jų problemos, ne mano. Aš neatjaučiu, nes man rūpi mano problemos. Pasibaigęs sviestas, pavyzdžiui. Tai va, čia išlenda mano vaikiškumas, o vaikams jis reiškiasi ypač stipriai. Nukrito žiedlapis nuo gėlytės — visi turi stotis ant blakstienų ir priklijuot atgal.

Perspektyva tokia: visiems asmeninės problemos yra svarbesnės už svetimas. Tik suaugusieji jau sugeba mąstyti abstrakčiai ir svetimas problemas projektuoti į save, sugeba užjausti ar netgi savo faktiškai menkesnes problemas paminti dėl kitų. Bei netgi kai kada pasiaukoti. Vaikai abstrakčiai mąstyti pradeda tarp devynerių ir vienuolikos metų kažkur tai, tada jau ir problemos darosi kitokios. Nors skatinant empatiją ji pradeda reikštis ir anksčiau.

Va todėl vaikai ir užknisa, kad savo „mažomis“ problemomis kvaršina mūsų galvas su mūsų „svarbiomis“ problemomis. Esu ne kartą įsitikinęs, kad atsitraukimas nuo savo ypač svarbių problemų ir vaiko išklausymas sukelia kur kas mažiau blogų emocijų, nei bandymas pasiųsti vaiką su jo problemom kur nors tolėliau.

Taigi kai vaikai užknisa, giliai įkvėpkite, prisiminkite savo meilę jiems ir skirkite truputėliuką savo ypač svarbaus laiko. Dažnai tokiu būdu gausite daugiau laiko sau, nes išklausytas vaikas yra ramesnis vaikas.

Kai užknisa rutina, reikia prašyti kitų pagalbos. Sakykim, atsibosta vaiką kas vakarą ruošti miegui — prašykite pagalbos iš partnerio, kad jus (galbūt ir be eilės) pavaduotų. Ir apsiimkite pavaduoti patys, kai matote, kad kitai pusei stogas važiuoja. Aš šiaip laikausi nuomonės, kad darbų pasidalinimas šeimoje yra blogis, o darymas kartu — gėris, bet visgi nėra taisyklių be išimčių. Apie darbus kažkur turiu juodraštėlį, gal pasidalinsiu artimiausiu metu.

Pys.

Reklama
Komentarai
  1. Siaubas parašė:

    Su visiškai viskuo sutinku be jokių priekaištų.

  2. Skirmantas parašė:

    Ir aš endorsinu (ir ne tik todėl, kad aš paminėtas).

    Vaikų užknisimą ir problemų sprendimą galime laikyti ir savęs tobulinimu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s