Tessa Hadley — Tėvų miegamasis

Posted: 2015-03-20 in Pezalai
Žymos:,

Knyga: Tessa Hadley — Tėvų miegamasis | Darau, blėPastaruoju metu kablys skaitymui, tai ir STM32 laikroduko problemas sprendžiu skaitydamas. Datašyte dasiskaičiau, kad vieno rezistoriaus pagailėjau. Tai kai skaitymo periodas baigsis, bandysiu realiai patikrint. Gal rytoj. O gal poryt. Bet jau greitai.

Ką aš galiu pasakyti apie šią knygą? O gi va. Bambėjau apie „Vėjo vardą“, kad pagrindinis veikėjas biškį supermeniškas ir holivudiškas. Tuo tarpu „Tėvų miegamąjį“ pasirinkau vėlgi pagal anotaciją ir vėlgi nesuklydau. Realybė, tikrovė, nelabai mieli ir pernelyg gyvenimiški personažai stačiai vožia į snukį. Tai bent knygelė, turiu pasakyti. Tai bent gyvenimai. Viskas taip banalu ir nuoga, kad negali atsižavėt. Pilna gi tokių gyvenimų aplinkui… ypač, kad praėjusiais metais vienoje panašioje dramoje teko dalyvaut.

Įdomu, kad pagrindinė veikėja — kilmės iš Lietuvos. Vis maloniai nustebdavau radęs paminėtą Lietuvą ar Vilnių. Tiesa, ji ne kokia nors lietuvė, jos lyg ir senelis Lietuvos žydas buvo dar prieš pirmą pasaulinį pragarą, bet nesvarbu.

Šiaip knyga, sakyčiau, apie keturiasdešimtmečius su biškutuku. Na, man iki penktosios dešimties dar liko šmotelis, bet jau ruoštis reikia. Pagal tai, ką perskaičiau, suvokiu, kad panašiai taip ir visiems būna. Po keturiasdešimties gyvenimas jau būna apsistovėjęs. Jau būni nuo pilnametystės nugyvenęs daugiau, nei iki to. Galbūt jau daugiau, kaip pusė gyvenimo, būna nugyventa savarankiškai. Prasideda pirmieji senatviniai sveikatos sutrikimai, kad ir banalioji toliaregystė. Neduokdie, dar su šeima ne kažkas, gal antroji pusė banaliai nebeįdomi, vaikai užknisa ir pan. O jei nė antros pusės, nė vaikų, tai jau aišku, kad gyvenimas į gera turbūt nepasikeis, bo tokiam amžiuj rasti tikrąją meilę nelabai ir realu. Kai kuriuos dalykus reikia padaryti savo laiku. (Nesikabinėkite, jei žinote išimčių, tai žinokite sau.)

Taigi va, sukasi tas keturiasdešimtmečių gyvenimas šitaip. Pagrindinė veikėja sugalvoja mesti darbą ir esamą gyvenimą bei parsikraustyti pas kvanktelėjusią motušę, kurią jau reikia prižiūrėti. Na, grįžta iš didmiesčio į savo velsišką kaimą kaip kokia lūzerė, vieniša, 40+, ką veikti — neaišku, dienos slenka bile kaip. Aplinkui yra draugų su šeimom, kurie tai nelaimingi, tai abejingi, tai dar kas nors „ne taip susiklostė“.

Paskui prasideda meilė ir seksas, bo šita knyga yra meilės romanas. Bet va šitoj vietoj tai bent. Taip gyvenimiškai pavaizduota, kad į seilėtus ir nerealius pilkus atspalvius visai nepanašu. Vidinės dramos irgi būdingos truputėlį psichavotai moteriškei, dar ir tokiai su nelabai maloniu charakteriu. Mes juk esam pripratę prie knygų, kuriose bent jau pagrindiniai veikėjai būna visokie protagonistai, ane? O va čia centrinė bobelė yra pasibjaurėtinai šlykšti subtilybė. Tokia, kuri savo mamai snukin duoda (ne visai taip, bet detalių atskleisti nenoriu).

— Norėčiau, kad gyventume taip, tarsi nieko nebūtų nutikę, — tarė ji. — Štai dėl ko čia atėjau. Sakau tiesiai šviesiai: noriu, kad tai, kas įvyko, išnyktų.
— Ką čia kalbi?
— Tai įmanoma, patikėk manimi. Anksčiau irgi mąstydavau taip, kaip tikriausiai dabar tu: kad viskas, ką darome, turi tęsinį, padarinių. Bet iš tikrųjų pamažu dingsta. Mes patys nusprendžiame, kas įvyko, o kas ne. Mūsų esybės niekas nelaiko pririšęs, ji gali laisvai judėti, kaip nori.

Už ką aš vertinu šią knygą? Už tą tikrovę. Ne per daug nudailintą, nelabai užglaistytą. Už tai, kad galima pagrindinę veikėją ir smerkti, ir juodinti, ir putotis ant jos. O galima ir pabandyti suprasti, kas tai per žmogus ir charakteris. Už jos sukūrimą autorei aš esu nepaprastai dėkingas.

Apskritai čia „moteriška“ knyga. Abejoju, ar rimtai galėčiau ją kokiam pažįstamam vyrui rekomenduot. Greičiausiai likčiau nesuprastas. Bet vis tiek rekomenduoju. Moterims irgi. Tik nežinau, ar moterys įvertins tos pagrindinės veikėjos išgyvenimus, ar nenurašys jos. Juk moterys, sakoma, greitesnės smerkti 🙂 Ypač kitas moteris. Taigi taigi…

Na, va gal pabaiga čiučiutuką ne tokia, kokios norėjosi. Bet ji pakankamai realistiška, nors ir nujaučiama.

Duodu 5/5. Tikrai. Užvežė. Nepasakyčiau, kad ši knygelė — meno šedevras. Tačiau taip realiai sukurti gyvenimą ir charakterius — rimtas darbas. Tikra atgaiva nuo visų teigiamų veikėjų ir laimingų pabaigų. Siaubingai norėčiau, kad kas nors sukurtų šia knyga pagrįstą gerą miniserialą — žiūrėčiau atsidėjęs.

Reklama
Komentarai
  1. VanBuren parašė:

    Dėkoju už apžvalgą. Pasižymiu, kad reikia perskaityt.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s