Patrick Rothfuss — Vėjo vardas

Posted: 2015-03-18 in Pezalai
Žymos:,

Knyga: Patrick Rothfuss — Vėjo vardas | Darau, blėUžsiroviau ant eilinės nebaigtos -logijos. Na, greičiausiai tai bus trilogija, bent jau pagal tai, kaip prasidėjo pirmoji knyga. Yra ir antroji išleista bei išversta. Trečioji rašoma.

Šią knygą rekomendavo nemažai ją skaičiusių draugų knygininkų. Kažkuris iš jų netgi išreiškė klausimą: ką čia gero paskaičius, kad kiek panašu į „Ledo ir ugnies giesmę“ būtų.

Mano nuomone, ši knyga yra visiškai tas pats, kas Haris Poteris. Tik suaugusiems. Apie magiją, mokslus, sunkią vaikystę, praradimus ir priešus. Na, normali fantazinio stiliaus knyga. Jeigu tik turite tam polinkį — skaitykite drąsiai.

Knygoje man patiko pasakojimo stilius: persimaišius dabartis, kurioje vyksta pasakojimas, ir praeitis, apie kurią pasakojama. Skaitant tokiu stiliumi visada įdomu, kas įvyko tape tarp to, kas yra ir tarp to, kas papasakota. Kas gi padarė pagrindinį veikėją tokiu, koks jis jau yra.

Bet Taborlinas žinojo visų daiktų vardus, todėl visi daiktai jam pakluso. Jis įsakė akmeninei sienai: „Atsiverk!” — ir ji atsivėrė. Suplyšo lyg popierius, o pro tą tarpą Taborlinas išvydo dangų ir įkvėpė saldaus pavasario oro. Jis priėjo prie krašto, pažvelgė žemyn ir nė akimirkos nedvejodamas žengė į priekį, nors po kojom tebuvo oras. Taborlinas krito, bet neužsimušė. Juk žinojo vėjo vardą, tad šis jam pakluso. Taborlinui įsakius, vėjas apglėbė jį ir atsargiai nuleido ant žemės tarsi pūkelį. Netgi pastatė ant kojų, ir taip švelniai, kad švelniau net motina nepabučiuotų.

Deja, man šioje knygoje patiko ne viskas. Labiausiai nepatiko pagrindinis veikėjas. Jis man kažkoks per daug holivudinis. Ypatingų gebėjimų, su didelėm vaikystės traumom, labai protingas ir mokantis atsikirsti, bet nieko neišlemenantis prieš gražią merginą. Viskas jam sekasi taip, kaip galima nuspėti, neskaitant tik smulkmenų. O ir įžanga bei interliudijos tik sustiprina galimybes nuspėti visą dramą.

Be abejo, eiliniams žmonėms patinka skaityti apie visokius superherojus, nes jie patys nė per plauką negali prie jų priartėti. Ir aš seniau mėgau tokias istorijas. Bet dabar jaučiuosi jų persisotinęs. Ta pati „Ledo ir ugnies giesmė“ pavergia tuo, kad joje visi vienodi. Vieniem labiau sekasi, kitiem mažiau. Kai kurie ilgiau išgyvena, kai kurie trumpiau. Bet iš esmės nėra nė vieno ypatingo veikėjo. Gyvenimiška viskas. O štai „Vėjo vardas“ — smarkokai tipiškas.

Galima būtų sakyti, kad eilinių vidutinybių gyvenimai neįdomūs ir nėra net ką apie tokius rašyti. Ir čia aš priminsiu, kad skaičiau vieną knygą apie visišką nieko nepasiekusį vidutinybę, kurio gyvenimas irgi turėjo prieskonių.

Tiesa, knyga netikėtai pradžiugino paskutiniais šimtu puslapių. Net nelabai žinau, kaip, bet veiksmas nors buvo ir kiek nuspėjamas, tačiau kažin kaip labai džiuginantis. Tad ir skaitymo malonumas pašoko iki aukštumų. Į tą paskutinį šimtą puslapių įnikęs laiku miegot jau nebenuėjau.

Duodu šiai knygai 4/5. Minus vienas balas už tą tipišką holivudinį veikėją. Bet visa kita — liuks.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s