Michel Foucault — Seksualumo istorija

Posted: 2015-03-10 in Pezalai
Žymos:,

Knyga: Michel Foucault — Seksualumo istorija | Darau, blėJoo… galvojau, kad šita knyga bus tikrai kažkokia istorinė. Bent jau labiau. Bet pamiršau, su kuo turiu reikalą. Mišelis Fuko visgi buvo kaip reikian triedalas. Triedė tekstu ir filosofija bei turėjo fiksaciją diskursams. Negaliu sakyti, kad nesužinojau nieko naujo ar kad nebuvo įdomu. Įdomumas, tiesa, padėjo įveikti šį filosofiškai istorinį reikalą. O Fuko tai spaudžiu dešinę — parašyti knygą su 921 išnaša bei 35% literatūros sąrašų tikrai kažkas tokio.

Šiaip tie 35% knygos, skirti literatūros sąrašui, mane ir išgelbėjo. Nes visos tokios knygos gal ir nebūčiau įveikęs. Ji įdomi, tikrai, bet per visą filosofiją ir ypatingą detalumą vietomis buvo sunku nepamesti minties. Be to, tikėjausi, kad knyga apims platesnį istorinį kontekstą, o baigėsi tuo, kad pradžioje buvo parašyta apie vargšo sekso kelią per diskursus viduramžių pabaigoje, o po to viskas nulindo į graikų ir šiek tiek romėnų laikus.

Apskritai, diskursinė psichologija man yra turbūt per sudėtinga. O sekso diskursavimas XVII-XVIII a. pagal Fuko — vabšė kažkas sunkiai suvokiamo. Būtent paties diskurso tvarka, sekso įtraukimas į ją, atitinkamos priemonės manipuliavimui visuomene ir netgi gimstamumo valdymas — na, sąmokslo teorijų mėgėjams turėtų patikt. Jei mėgstate sąmokslo teorijas, tai šitą knygą ir apie sekso diskursus paskaityti verta. Suprasite, kaip blogai buvo 🙂

Bent jau iki Freudo diskursas apie seksą — mokslininkų ir teoretikų diskursas — esą nesiliovė slėpęs to, apie ką buvo kalbama. Visus pasakytus dalykus, skrupulingą apdairumą ir smulkmeniškas analizes esą galima laikyti procedūromis, kurių tikslas — išsisukti nuo nepakenčiamos, per daug pražūtingos tiesos apie seksą. Vien tas faktas, kad buvo mėginta apie jį kalbėti iš neutralaus ir išgryninto mokslinio požiūrio taško, jau savaime yra reikšmingas. Tai iš tiesų buvo mokslas, paremtas nutylėjimais, nes suvokus, kad nesugebama arba nenorima kalbėti apie patį seksą, jis daugiausia gvildeno nukrypimus nuo normos, perversijas, išskirtines keistenybes, patologinius naikinimo, liguisto susierzinimo atvejus.

Šiaip kapitaliai pritariu Fuko, kad vakarietiška civilizacija seksą kažin kaip nurašė ir jokio tikro „sekso meno“ nebuvo. Nėra net ko lyginti tos pačios nuvalkiotos Kamasutros ir krikščioniškojo principo „giminei pratęsti“.

Mūsų civilizacija, bent jau iš pirmo žvilgsnio, neturi jokio ars erotica. Užtat ji yra, be abejonės, vienintelė civilizacija, praktikuojanti tam tikrą scientia sexualis. Ar, greičiau, vienintelė, kuri, ketindama sakyti tiesą apie seksą, per amžius tobulino procedūras, iš esmės pajungtas ypatingai valdymo ir žinojimo formai, tiesiog priešpriešinamai įšventinimo menui ir apmokymo paslapčiai: turime omenyje prisipažinimą.

Nėra vienos vienintelės strategijos, tinkančios visai visuomenei ir visoms sekso apraiškoms: pavyzdžiui, idėja, kad visą seksą dažnai ir įvairiais būdais buvo mėginama apriboti jo reproduktyviąja funkcija, jo heteroseksualia ir suaugusiems skirta forma bei santuokiniu teisėtumu — tokia idėja, žinoma, reiškia, jog neatsižvelgiama į daugybę jo siekiamų tikslų, į daugybę priemonių, įgyvendinamų sekso politikoje, liečiančioje įvairaus amžiaus ir skirtingoms visuomenės klasėms atstovaujančias lytis.

Na, ir paskui Fuko įsileidžia į graikų ir (šiek tiek) romėnų seksualumo istoriją. Graikų meilė berniukams visiems žinoma (tikiuosi), bet aš, sakykim, iki šiol nebuvau įsigilinęs į su tuo susijusias moralines dilemas. Nors pamenu kažką iš istorijos, kad graikui vyrui nieko negalėjo būti blogiau už „pasyvumą“ arba „moterišką vaidmenį“. Ir čia yra dilema: meilė berniukams yra labai graži ir išaukštinta, bet va berniukui būti pasyviam kaip ir negerai, nes juk vėliau iš jo išaugs vyras, kuris irgi negalės būti pasyvus. Žodžiu, berniukas gali prisileisti vyrą tik tam tikromis sąlygomis, išpildžius tam tikrus ritualus, gavus pakankamai dovanų ir, galų gale, jam „negalima jausti jokio malonumo“, o tiesiog „apdovanoti atsidėkojant“.

Jei nieko nesupratote, tai tiek to. Pakankamai patvirkę tie graikai buvo 🙂

Berniukų klausimas, tiesa, yra tik vienas iš graikų klausimų. Išnagrinėta ir daugiau klausimų: sekso dietetika, vyrų ir moterų vaidmenys šeimoje, pačių šeimų kūrimo ir palaikymo priemonės, meilės ir sekso santykis bei dar visas galas visokių vingrybių. Užtat įdomu, kad graikams praktiškai visai dzin buvo įvairios pozos ir kiti reikalai. Na, oralinis seksas buvo visai pasmerktas, nebent su vergais – ir tai „gauti“, o „ne duoti“. Tiesa, buvo išvedžiojimų apie tinkamą „misionieriaus“ pozą, kaip gamtos ir dievų žmonėms nurodytą, visa kita laikant kažkuo nelabai normaliu, bet ir nesmerktinu.

Tad pasikartosiu: knyga įdomi istoriškai. Bet Fuko stilius ir filosofija bei pernelyg smulkus detalizavimas ir įsigilinimas paverčia šį veikalą tikru moksliniu traktatu, o ne kokiu nors lengvu skaitalu. Ir, be abejo, su tokiu smulkumu nenuostabu, kad tokios apimties knyga vos vos užgriebia porą epochų, kurių tik viena pilnai išnagrinėta – helenistinė.

Jei turite kantrybės ir domina helenistika, rekomenduoju. Pats knygai duodu tris iš penkių. Istorija man įdomu, o dar tokiu aspektu, bet skaityti buvo tikrai sunku – per smulku ir per detalu.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s