„Antikvariniai“ skutimosi peiliukai

Nuo to laiko, kai išreiškiau padėką už krūvelę įvairių skutimosi peiliukų, praėjo nemažai laiko. Vienas komentatorius išreiškė pageidavimą dėl apžvalgos. Tai va, pagaliau jūsų džiaugsmui – šviečiamoji apžvalgėlė. Be abejo, skutimasis yra labai individualus dalykas ir mano potyriai gali būti visiškai nesuderinami su kitų potyriais. Čia kaip angliškuose forumuose rašo, YMMV – your mileage may vary, atseit, galite gauti kitokius rezultatus.

Bet kokiu atveju, pateiksiu savo apžvalgėlę. Tiesa, prie „antikvarinių“ peiliukų įdėsiu ir vienus šiuolaikinius, tiesiog dėl to, kad pabuvau bandomuoju triušiuku su skirtingomis „Dorco“ partijomis.

Bandymus stengiausi daryti nuosekliai. Naudojau jau įprastu tapusį Muhle R41 skustuvą, kuris yra agresyvus ir labai gerai atskleidžia skirtingų peiliukų savybes. Iš kiekvienos dėžutės bandžiau po du peiliukus ir stengdavausi juos „suskusti“ iki tokio lygio, kad jau būtų aišku, kad daugiau nebegalima. Patikrinimui po kiekvieno skutimosi naudojau alūno gabaliuką: juo perbraukus pažeistą odą mineralas gan neblogai „kanda“. Tad jei peiliukas atbunka ir pradeda draskytis, tuoj pasidaro aišku, kad jam jau laikas į šiukšlyną. Taip pat skutau tiek kelias dienas pažėlusią barzdą, tiek ir kasdieninę ražieną.

Turkiški „Perma Sharp“

Iš karto sakau: puikūs peiliukai. Ar jie aštrūs, ar ne, negaliu pasakyti, bet skustis su jais malonu. Pirmą peiliuką paėmęs ir švariai nusiskutęs po alūno procedūros nepajutau nė vieno dilgtelėjimo. Puikus rezultatas. Tiesa, jie nėra ilgaamžiai, po dviejų-trijų skutimų galima mesti lauk. Bet kokiu atveju, radę tokių tikrai Turkijoje gamintų peiliukų plastmasinėse dėžutėse galite drąsiai juos dėtis į savo reikmenų spintelę.

Rusiški „Ладас“ (Ladas)

Kito apibūdinimo, kaip „šūdas“, negaliu sugalvoti. Tikrai. Skuta prastai, peša, drasko ir žaloja. Buki, lyg būtų skustasi jau kelis kartus. Dar kažkaip įtariu, kad nuo amžiaus jie degradavę, gal parūdiję… nors teoriškai iš nerūdijančio plieno. Gal danga pažeista, velnias žino. Trumpai tariant, „Мосточлегмаш“ produkcija manęs visai nesužavėjo. Fu.

Ir dar ant jų pakuotės parašyta: „peiliukus nuskalauti, bet nešluostyti“. Gal kad jų visiškai nepribaigtumėm?

Serbiški „MEM Super Silver Platinum“

O va čia tai man buvo absoliučiai nereali staigmena. Runete buvau radęs, kad šitie peiliukai labai geri, „ypač glotniam skutimuisi“ ir jų kaina ganėtinai didelė. Tai dabar suprantu, kodėl. Puikūs peiliukai, tiesiog tobuli (bent jau man). Skutimasis malonus, glotnus ir švarus. Be to, peiliukai ypač ištvermingi: skutimasis be problemų penkis kartus. Du peiliukai iš šios pakuotės siaubingai ištempė mano bandymų laikotarpį, nes niekaip negalėjau jų pribaigti. Jei kur tokių rastumėte, griebkite ir nepaleiskite.

Tarybiniai „Спутник“ (Sputnik)

Nagi ne kažką pasikeitė ir iki šių laikų. Esu bandęs dabar parduodamus sputnikus, tai nuo šitų tarybinių tikrai jokio skirtumo. Pakankamai aštrūs, bet kažkokie nešvelnūs. Kažkiek draskosi. Įdomu gal tai, kad šie peiliukai „pasitaiso“ su antru skutimu, pirmas būna kažkoks nemalonus, o antras — visai nieko. Trečias — jau kaip pasiseks, gali būti neblogas, o gali būti vėl nemalonus. Ir ši tendencija nuosekli, tas pats su šiuolaikiniais, tas pats ir su senaisiais. Nėra nei geri, nei blogi šie peiliukai, bent jau man. Tiesa, jų turbūt pats nepirkčiau, nes turiu pakankamai kitų geresnių ir patikimesnių.

Seni „Super-Max Stainless“

Nagi visai neblogi peiliukai, pasirodo. Net ir „Stainless“ serija, kuri nėra laikoma itin kokybiška, yra visai naudotina. Apskritai, tai čia biudžetiniai peiliukai, nors ir ne patys pigiausi iš indiškų. Yra ir dar pigesnių, bet garsėjančių ir labai nekokia reputacija. Tuo tarpu „Stainless“ man tinkami. Nelabai aštrūs, bet ir ne visiškai buki. Traumuoti veido nelinkę. Pakankamai ištvermingi, po pirmų dviejų skutimųsi dar nepasiduoda. Iš šitos krūvos jie panašiausi turbūt į turkiškuosius — nors anie man patiko vos vos labiau.

Korėjietiški „Dorco“

Kontraversiški peiliukai visgi. Labai pigūs perkant didesniais kiekiais, bet negalima pasitikėti jų kokybe. Viena partija gali būti gera, kita – prasta. Be to, juos intensyviai padirbinėja kinai. Teoriškai peiliukai gaminami Vietname, tad irgi neaišku, kaip ten viskas yra. Esu bandęs labai neblogą partiją, bet gavau ir vieną peiliuką, kuris man sukėlė įtarimų. Tad kažkaip nesu tikras, ar verta jų gausiai užsipirkinėti.

Tai va tokia ir apžvalgėlė. Pagal mano veidelį, skustuvą ir skutimosi įpročius (daugmaž jau nusistovėjusius). Jums gali būti visai kitaip, arba visai taip pat. Sužinosite tik išbandę. Nors neįsivaizduoju, kokiam mazochistui patiktų „Ладас“…