Gediminas Kulikauskas — Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą

Posted: 2015-01-09 in Pezalai
Žymos:,

Knyga: Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą | Darau, blėMokykloj mokytis istoriją — nesąmonė. Tiksliau, kai mokiausi, tai taip atrodė. Iš tikrųjų reikia visko mokytis, tik kad požiūris savu laiku būna „atatinkamas“. Visokios feodalinės santvarkos, dvilaukės ir trilaukės agrarinės sistemos bei visokie ten šimtamečiai karai ir revoliucijos man buvo visiškai dzin. Tipiškai domėjausi nebent Egipto mumijomis. O Lietuvos istorijos apskritai negalėjau pakęst. Bet va, po truputuką ateina tas laikas, kai istorija pradeda dominti. O ir knyga šita pagal anotacijas pasirodė kiek įdomesnė, nei sausa enciklopedija ar vadovėlis.

Nors šiaip, prisipažįstu, tikėjausi iš šios knygos kažko daugiau. Gal tikėjausi lengvesnio stiliaus. Kai perskaičiau A. Užkalnio rašymėlį apie tarybinę Lietuvą, tai galiu pasakyt: ten stilius, pateikimas ir įvairūs faktai fakteliai sudėlioti labai profesionaliai, įdomiai ir įmantriai. Bet taip, kad skaitai ir džiugina. O va su apelsinais taip gerai nebuvo. Pradžioje knygos sunervino tai, kad keletas istorinių įvykių aprašymų (A. Voldemaro sprendimai, kariuomenės veiksmai) kartojasi ir tiesiog perrašyti per du kartus, kiek skirtingai, bet vis tiek — tai dublikatai. Be to, knyga sudaryta ir atskirų jau publikuotų straipsnių, tik, kiek supratau, mažiau (arba visai ne) iškarpytų. Tad ir nuoseklumas, ir peršokimai tarp temų yra tikrai ne stiprioji šios knygos pusė.

Faktai surinkti tikrai įdomūs ir tokie, kurių vadovėliuose neperskaitysite. Dėl to šią knygą skaityti verta. Parašymo stilius man nepatiko, sausas jis. Bet faktų įdomumas padėjo tą stilių įveikti ir vietomis užmerkti akis. Tiems, kas neabejingi gimtosios šalies istorijai ir tarpukariui, šią knygelę verta turėti lentynoje ar elektrinėje bibliotekoje. Puikus šaltinis bendrajam išsilavinimui plėsti. Be to, knyga pilna ją papildančių iliustracijų, kurios taip pat vertos dėmesio.

Deja, jokios tarpukario romantikos šioje knygelėje neradau. Gavau dar patvirtinimų, kad A. Smetona (kaip ir A. Voldemaras) Lietuvai buvo nelaimė, o ne gėris (kaip svaigsta kai kurie Smetonos laikų garbintojai). Ir akivaizdu, kad to meto Lietuva nė iš tolo nepanėšėjo į kiek vėlesnę tarybinę ar šių laikų nepriklausomą: nei žemėlapiu, nei ūkiu, nei pramone, nei mentalitetu. O laiko nedaug tepraėjo, nė šimto metų nėra. Bet kokiu atveju galime džiaugtis, kad gyvename geriau ir tas gyvenimas bei jo kokybė vis gerėja.

Alus buvo šlykštus, papirosai dar šlykštesni, o kontrabanda su Vokietija vietoje dabartinės Kaliningrado srities buvo puiki. Aišku, alus ir šiom dienom ne kažką. Tiesą sakant, alaus apskritai nebėra, yra tik gazuotas alkoholinis salyklo vaisvandenis. Kažin, ar kam nors iš „alaus“ mėgėjų patiktų tikras alus. Aš ragavau ne vieną naminio alaus rūšį, tai turiu pasakyt, kad tai iš viso kažkokia šlykštynė. Ale ko žmonės negerdavo, kad gyvenimas pagerėtų 😀 A beje, knygoje aprašyti ir tarpukario lietuvių svaiginimosi būdai — va ten tai geras skyrelis, rekomenduoju.

Knygai duodu 3 iš 5. Todėl, kad turinys įdomus, bet skaityti bjauru.

Advertisements
Komentarai
  1. necromaggot parašė:

    “Aš ragavau ne vieną naminio alaus rūšį, tai turiu pasakyt, kad tai iš viso kažkokia šlykštynė.”
    Galima konkrečiau?
    Nes čia įžeidimas visai Lietuvos namų aludarių bendruomenei 🙂

    Tarp kitko, bandei ką nors iš Dundulio produkcijos?

    • Darau, Blė parašė:

      Kodėl įžeidimas? Skonis draugų neturi.

      Bandžiau ir Dundulio, ir Čižo, ir dar kai kurių. Nu nepatinka man. Aš apskritai airišką stoutą mėgstu, bock tipo alų ir kai kurias elio bei porterio rūšis (tas, kurios vis dar gaminamos viršutinės fermentacijos būdu). Dauguma alaus, pagaminto lagero būdu, man nepatinka.

      Vienok, man patinka mano minėtas gazuotas gamyklinis salyklo vaisvandenis, o ne koks tai „natūralus, nefiltruotas, kaip senoliai gerdavo“. Pys.

  2. Skirmantas parašė:

    Man atrodo Daraublė kalbėjo apie giminių kaime išvirtą alų. Esu tokio ragavęs tokio, tai nuomonė ta pati. T.y. kalba eina ne apie rūšį, o apie atmestino darymo būdą.

    O pvz. Alaus namuose esantis kaimiškas alus yra rūšis, o ne gaminimo būdas. Ten gamina profai

    • Darau, Blė parašė:

      Sorry, Skirmantai, bet man iš „mažųjų“ gamintojų priimtinas tik Kauno alus 🙂 Tad ne tą turėjau omeny, ką tamsta sakote.

      • Skirmantas parašė:

        Aaaa. Man asmeniškai tai kaimiškas alus (tas kur rūšis, pvz. Alaus namuose), tai irgi taip nelabai. Bet ten jau skonio reikalas.

        Užtai kažkaip, nesuprantu kaip, man patinka Boiko alus ir Kanapinis – vienas nestandartinio skonio, o kitas labai toks švelnus, kaip kreminė sriuba.

  3. Skirmantas parašė:

    O pirma pastraipa, tai yra mano. Nusirašei man iš galvos, Daraublė!

  4. Mantas parašė:

    Turiu nusipirkes bet dar neiveikiau…

  5. Kaimietis Darius parašė:

    Del alaus ir Smetonos viskas aisku, o kuo Voldemaras blogas?

    • Darau, Blė parašė:

      Na, aš prastai perpasakoju, bet manau, kad A. Voldemaras buvo užsispyręs kietakaktis. O kad būtų tiksliau, tai truputį iš knygos:

      „Karo mes su niekuo nevedam… – 1918 m. lapkričio 14 d. pareiškė profesorius Augustinas Voldemaras, vos prieš kelias dienas tapęs pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovu. – Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks.“

      A. Voldemaras nežinojo, kad ši neapdairi frazė ir po daugelio metų bus cituojama, kaip jo vyriausybės naivumo ir nesugebėjimo organizuoti krašto gynybą iliustracija. Ministras pirmininkas apskritai nebuvo idealus, anot amerikiečių istoriko Alfredo E. Senno, Augustinas, „…savo nelaimei, turėjo keistą įprotį prieštarauti žmonėms. Tai kartu su egoizmu ir ūmiu būdu apsunkino jo politinę karjerą.“

      Kaip ir dauguma, A. Voldemaras aiškiai tikėjosi, kad krašto apsauga (bent kurį laiką) pasirūpins Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą ir gerą dalį Rusijos okupavę vokiečiai.

      Lietuvos tautinė valdžia menkai nutuokė apie vokiečių problemas, bet suodė ore tvyrančią netikrumo atmosferą. A. Voldemaras posėdžiuose raminančiai murmėjo, kad vokiečiai, matyt, sulaikys bolševikus ties „senąja apkasų linija“ (t. y. Rytų Lietuvoje), kur „vielų pinklės sveikos ir žmonės pereiti negali“. Čia imdavosi nuogąstauti, kaip reikėsią „varyti mūšius“, jei vokiečiai vis dėlto sumanytų Vilniaus neginti. Ir pateikdavo gana originalių gynybos būdų (turint omeny, kad lietuviškos aviacijos dar net užuomazgų nebuvo): „Reikia gintis iš oro. Iš oro stovime prieš bolševizmo pavojų.“

      A. Voldemaras nepasitikėjo vokiečiais (bet nesugebėjo sustiprinti ryšių su Antante), įtartini jam atrodė ir lenkai. Ką ten – ir iš savos kariuomenės „gali būti pavojaus“, jei tik apie kiekvieną pretendentą į kareivius nebus surinkta žinių, todėl atrinkti ir kovai išmankštinti dera vien patikimiausius.

      Be abejo, žinant tolesnius įvykius lengva peikti ministro pirmininko netoliaregiškumą. Bet, kita vertus, eilinio žmogaus silpnybės neatleistinos vyriausybės vadovo ir krašto apsaugos ministro pareigų naštą prisiėmusiam žmogui…

      • darius kaimietis parašė:

        Na man buvo susidaręs įspūdis, kad Voldemaras buvo vienas is geriausiu politikų tuo laiku Lietuvoje, bet mano žinios paviršutiniškos. O jūsų manymu – kuris geriausias politikas tarpukario Lietuvoje?

        • Darau, Blė parašė:

          Aš nežinau, ką reiškia „geriausias”. Voldemaras — tikrai ypatinga asmenybė, nors, va, pridirbo. Gal galėjo dažniau patarimų paklausyti. Net Vikipedijoj apie jo ūmų būdą rašo.

          Man šiaip užstrigę tarpukario veikėjai — Martynas Yčas ir Mykolas Sleževičius. Ar jie buvo „geri”, tikrai nežinau. Mano žinios irgi niekinės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s