Kadangi kinu ir filmais nelabai domiuosi, tai šitą perliuką buvau pražiopsojęs. O prie vakar pabaigtos skaityti tarybinės Lietuvos evangelijos pažiūrėti šį kūrinėlį buvo stačiai logiška ir teisinga.
Aš vieno nesuvokiu: kaip taip kokybiškai buvo atkurta tarybinių laikų aura. Iš kur jie, blė, gavo gumyčių su plastmasiniais bumbulais? Tiesiog neįtikėtina. Aišku, gal labai priekabiai žiūrint ir būtų galima gliukų rast. Kalboje gliukų tai girdėjosi, kai kas skambėjo pernelyg šiuolaikiškai. Na, bet tobulai negali būti. Kad būtų tobulai, reikėtų anuomet kurto filmo, o jis jau nebūtų toks neįtikėtinas.
Trumpas tas „Balkonas“, bet labai gražus. Ir labai realistiškas. Iš kur kūrėjai iškapstė tokius butus su tokiom „dekoracijom“ — man mįslė. Na, tiesa, ne visai mįslė, aš pats žinau vieną kitą butą, kurie tarsi trisdešimt metų būtų užšaldyti laike. Kaip ir viena valgykla Kaune, kurią mes su kolegom vadinam „šliaukinyčia“ ir kartais apsilankom pažiūrėti į raižyto medžio, skaptuoto dujų silikato, varinių šviestuvų ir raudono dermatino dekoracijas. Yra dar tų užstrigusių vietų. Deja, šimto metų jos neišgyvens, o ir kitoms kartoms jos bus tik šiukšlynai, be jokio „šarmo“.
Ir eilinį kartą pasijutau teisus: tarybiniai laikai buvo baisūs laikai. Gyvenimo kokybės ir estetikos prasme. Planinė ekonomika yra pasmerkta žlugti iš karto, o gyventi joje yra tas pats, kas pūti ar rūgti. Jei jums mažiau, nei trisdešimt, žiūrėkite šį filmą smarkiai atmerktomis akimis ir skenuokite kiekvieną detalę. Įsižiūrėkite atidžiai. Taip gyveno beveik visi. Turėjo tokius pačius daiktus, tokius pačius gryno popieriaus tapetus, „taškytas“ sienas, tokį patį „interjero dizainą“. Tiesa, žodžio „dizainas“ anuomet nebuvo. Koks ten dizainas gali būti, jeigu nauji daugiabučiai buvo statomi su viskuo: rozetėmis, tapetais ir durimis. Šešiametis į tokį devynaukštį atsikrausčiau ir iki šiol pamenu įspūdį: užlipau iki devinto aukšto ir atgal. Jei ne aukštų numeriukai, niekaip nebūčiau supratęs, kuriame aukšte esu. Visos durys buvo absoliučiai vienodos su juodu dermatinu ir dekoratyvinėmis vinimis. Tiesa, mane tada apėmė kiek kitoks jausmas: vienybės ir kolosalumo pojūtis. Šitoks didžiulis namas, jame visi butai vienodi! Kur beužeisi, ten viskas bus taip pat. Vienodus tapetus žmonės pradėjo keisti labai skirtingu metu. Bet pamenu, kad pas kelis tos pačios sekcijos kaimynus užėjęs pamačiau tuos pačius tapetus ir linoleumą koridoriuose. Skyrėsi tik batai ant grindų…
Nukrypau nuo filmo, bet kad jis va tokias mintis kelia. Filmas apie paprastą dalyką: tiesiog žmonių santykius. Užrūgusią buitį ir būtį bei pirmąsias meiles. Eikit ir žiūrėkit. Smarkiai rekomenduoju. Nežinau, kada mačiau tokį gerą lietuvišką filmą. Naujajam Blindai iki jo bele kaip toli, nes ten ne filmas, o popsas.
Darau, blė 