Knyga: Stephen King — Mizerė

Posted: 2014-10-26 in Pezalai
Žymos:,

Stephen King — Mizerė | Knygos | Darau, blėKadaise aš įsivaizdavau, kad esu Stiveno Kingo gerbėjas ir mėgėjas. Tuomet kodėl, blė, aš vis dar nesu perskaitęs visų jo knygų? Ogi todėl, esu tik mėgėjas, o ne maniakas. Be to, Kingu aš įsisotinu greitai — vienos knygos ir pakanka. Paskui imuosi ko nors kito. Na, „serialus“ tai skaitau be pertraukų, bet kad iš Kingo serialų vienintelis „Tamsusis bokštas“ yra giliai įsodinančių apimčių.

Bet kokiu atveju, pajutau Kingo abstinenciją ir susirinkau krūvelę jo knygų.

Sena jau šita knyga. Septintas tomas „Eridano“ serijoje. O vis dar nebuvau skaitęs. Kche.

Šiaip labai puikus pasirinkimas Kingo bado apmalšinimui. Nestora, nė 300 psl. nesiekia. Nors neblogas kančios perigėjus buvo pačiam vidury (kažkur ties 53%) pasiektas. Galvojau, ar užteks autoriui energijos kokybiškai reikalą užbaigti.

Pavyko. Su Kingu man visada taip: ties viduriu knygos pasidaro baisu, ar antroj pusėj nenusipezės. Matyt, jau pakankamai kartų esu užsirovęs, jei tokia baimė atsirado. Ypač baisu buvo su „Under the Dome“, daugiau kaip tūkstančio puslapių storio „plyta“ — o ten buvo viskas gerai. Tad ir su šita knyga viskas gerai — nenusipezėta, per daug nepritriesta, labai taip teisingai parašyta. Geras kokybiškas siaubiakas, ne per ilgas, ne per daug iškankinantis skaitytoją. Beveik šedevras.

Šiek tiek primena „Džeraldo žaidimą“. (Ups. O aš šitos savo tinklarašty neaprašęs? Ajajai.) Tik ten pagrindinė veikėja viena (neskaitant vieno lavonėlio) sėdi įkliuvus ir didžioji reikalo dalis vyksta jai sprendžiant savo pačios psichologines problemas, o čia pagrindinis veikėjas pakliuvo į tetulės maniakės nagelius — ir dar labai didelės savo gerbėjos.

Knyga šita apie rašytoją, kuriam truputuką taip nepasisekė. Kadangi Kingas pats irgi rašytojas, tai net neabejoju, kad įdėjo dalį ir asmeninės patirties. Ypač apie alkoholį, narkotikus ir panašiai. Bo šita knyga yra maždaug iš vidurio to laikotarpio, kai Kingas beveik ištisai vaikščiojo apsinešęs ir net ne viską prisiminė, ką rašęs. „Mizerės“ pagrindinis veikėjas Polas irgi būdavo gerokai apsinešęs ir dėl to pakliuvo ten, kur pakliuvo. O kai pakliuvo į apribotą ir blaivią padėtį, jo rašymo našumas pakilo keliais šimtais procentų.

Aš kartais pagalvoju, kodėl yra tokia etiketė, jog menininkai yra „nenormalūs“. Na, net ir labai banalios etiketės neatsiranda iš oro — ugnies be dūmų nebūna. Iš savo asmeninių pažinčių su menininkais (neįsižeiskite, mielieji) galiu pasakyt, kad dauguma jų tikrai gerokai trenktesni už mane ir gerokai mažiau „normalūs“. Daug tų menininkų vienaip ar kitaip apsinešę — alkoholiu, narkotikais, cigaretėmis ar kitokiais svaigalais. Kai kurie turėję didelių bėdų. Kai kurie iš jų ir neišsikapstė. Kodėl gi, sakykim, mano paties gyvenimas yra ramus, nuobodus ir pilkas, be jokių ten bedugnių? Kas gi yra toji „menininko gyslelė“? Ir kodėl ji dažnai būna tokia savigriaunanti?

Šioje knygoje rasite truputėlį apie rašymo meną. Kadangi rašymas man nesvetimas, tai net juokinga, kaip kai kurie dalykai tinka man pačiam — pagrindinio veikėjo vidiniuose išgyvenimuose radau dalelę savęs. Aišku, visi mes knygų mėgėjai tapatinamės su knygų veikėjais ir bandome kažką juose atrasti, kas mus su jais suartintų. Įdomu, kad visgi ne visuomet tai pavyksta. Bet galiu iš savo patirties pasakyti: kartais menkiausia detalė, užkliuvusi kažkur už smegenų kampučio pavirsta dideliu kūriniu. O ypatingų aplinkybių sūkuryje gimę kūriniai dažnai būna patys geriausi.

Gera knyga, blė, 4/5.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s