Kodėl aš keliauju

Posted: 2014-09-25 in Pezalai
Žymos:

Ant Etnos šlaito Sicilijoje | Kelionės | Darau, blėAš nežinau, kodėl noriu keliauti. Tiksliau, kai pamąstau racionaliai, kaip ir žinau. Bet jei taip kas trečią nakties pažadintų ir paklaustų — nepasakyčiau. Juolab, kad aš nesu keliautojas iš prigimties ir to nebuvau mokytas. Apskritai esu bailys, kiek gyvenimo patreniruotas. Nesileisčiau į kelionę autostopu ir be rezervuotos gyvenamos vietos. Tiesa, esu taip elgęsis, bet streso man per daug, o ir amžius bei sustabarėjimas tikrai ne tas.

Visgi man patinka keliauti dėl keleto priežasčių. Man keista, kad nemažai žmonių visai nejaučia tam poreikio. Va, vienas draugas prasitarė, kad negali keliauti ar apskritai kažko daryti, jei viskas nėra aišku nuo „A iki Ž”. Nuo „A iki K” — per daug streso.

Aš irgi turiu tam tikras ribas. Man patinka užsirezervuoti nakvynę, iš anksto išsinuomoti mašiną, pirkti bilietus keli mėnesiai iš anksto ir nekantriai laukti. Bo laukimas yra dalis laimės. Bet man patinka ir kelionių iššūkiai, ieškojimai ir mano paties sugebėjimas adaptuotis. Tiesa, prieš keliones ir netgi atskirus jų etapus aš siaubingai jaudinuosi. Kartais netgi pagalvoju: o kam man tos kelionės iš viso, jei dėl jų taip nervų ląsteles deginu? Ogi tam, kad tai irgi dalis džiaugsmo. Po nervų atėjęs palengvėjimas ir „och” bei „ach” pamačius kažką įspūdingo visas ląsteles atperka.

Kelionės mane verčia tobulėti. Jos moko kovoti su stresu, moko planuoti, moko adaptacijos, tolerancijos, parodo tai, ko niekaip kitaip nepamatytum, nepatirtum ir neparagautum. Jos plečia mano komforto zoną, o kartais nusiunčia ir į stebuklų zoną. Čia toks Skirmantas kartą apie stebuklų zoną parašė, man žiauriai patiko.

Stebuklų zonos pavyzdys iš nesenos kelionės. Maudėmės su dukrike Sicilijoj, Viduržemio jūroj. Žiūriu, vaikštinėja pusamžis vyriškis ir kažką rankioja. Ir trenkė toks noras paklaust, ką gi jis čia renka, nes pats šią vasarą gintaro prisirinkau. Jis angliškai nekažką, o aš itališkai — tuo labiau. Bet per penkias minutes išsišnekėjom, kad jis renka gražius akmenukus akvariumui, mes turim gintaro, anas žino Pabltijo valstybes ir šį tą apie jas. Dar sutarėm, kad pasaulyje yra dvi bjaurios (Putinas-chuilo ir musulmonai teroristai), kad Alibaba ir senukas eBay — puikios vietos apsipirkti Kinijoje ir dar krūvą dalykų apie klimatą, vaikus ir jūrą. Tokie maži stebuklai — kelionių dovanos, kurių kitaip negausite, arba gausite gerokai mažiau. Be to, kelionėse į stebuklų zoną (ar šiaip už savo komforto zonos ribų) patekti yra kur kas lengviau. Leidžiame sau įsijungti turisto režimą, o turistams, kaip žinia, kur kas daugiau atleidžiama.

Mane keliauti taip pat „verčia“ žmona. Ji dar labiau bijo ir dar labiau nori keliauti, nei aš. Ji be galo mėgsta laukti ir planuoti. Tad šiuo atžvilgiu gerai deram. Galbūt aš vienas ir neprisiversčiau keliauti? Nors ne, kaliaudavau ir vienas.

Šiaip man kiek pasisekė. Kadaise labai daug keliavau darbiniais reikalais. Bet darbinės kelionės dažniausiai neduoda laiko kažką pamatyti ir susipažinti. Buvau, sakykim, dvi savaiti Nairobyje. Ir kas iš to? Nairobį mačiau tik pro ofiso ir mašinos langus, kitą laiką dirbau ir miegojau. Na, pamačiau, akivaizdžiai, kas yra „gate comunity” arba kokią šūdiną kavą patys kenijėnai geria… bet tik tiek. Negaliu pasakyti, kad pamačiau šalį ar bent miestą. O be to, ištisinės darbinės kelionės labai kenkia šeimai.

Jau išaugau iš to amžiaus, kai kažkur nukeliavus norėdavosi pamatyti maksimaliai viską. Dabar man dzin: stengiuosi pamatyti tiek, kiek norisi ir kiek nesitingi. Na, užlipsiu į Eifelį, bet nenueisiu prie Triumfo arkos – ot tai problema. Taip pat manęs nebedomina miestai. Po kiek laiko jie visi pradeda rodytis vienodi. Dabar viskas, kas žavi – nematyti gamtovaizdžiai.

Dabar kelionėse pradeda lydėti ir dukra. Tuo aš labai džiaugiuosi. Žinoma, kelionė su vaiku – tai jums ne SPA ir ne koks tai riliaksas, kaip kadaise Beata Nicholson rašė. Bet užtai aš žinau, kad savo dukrą mes mokom keliauti. Ji užaugus galės trankytis, kur norės, ir greičiausiai be tokio streso ir baimės kaip mes, užaugę be kelionių. Ji bus drąsesnė, laisvesnė ir, tikėtina, kada nors ir labiau patyrusi, nei mes.

Tai va dėl to aš ir keliauju: kelionės ir įtempia, ir atpalaiduoja. Jose nepaprastai išsivalo smegenys. Jose pilna netikėtumų ir stebuklų. Jų neįmanoma ir nereikia surežisuoti iki galo. Kiekvienoje kelionėje pamatai kažką naujo – net ir nesistengdamas to padaryti specialiai.

Ir tiesiog – keliauti yra labai smagu.

Linkėjimai iš fotelio Sicilijoje. O apie pačią Siciliją – kitukart.

Komentarai
  1. Asta parašė:

    Kokia miela žmona..;)

  2. Asta parašė:

    Laukiu savos kelonės..ech..

  3. Darius parašė:

    Jo, man irgi taip sako – ko tu nenori vis keliauti. Realiai noriu, bet kartais tiesiog norisi ir darbe kažką ypatingo nuveikt, kokį buto/namo reikalą patvarkyti ar pan.

    Šiaip sutinku, kad keliaujant ta stebuklų zona yra jėga. Pirmą kartą girdžiu taip pavadintą, bet gal ir nieko. Man tai labiausiai asocijuojasi su laisve. Laisve nuo rutinos, kasdienių reikalų, o dar svarbiau laisvę nuo savo gyvenamosios vietos, nuo savo šalies, nuo kalbos – pagaliau tikrai esi tik ten, kur esi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.