Skaitome knygas, IV dalis: kodėl mūsų ateitis priklauso nuo skaitymo

Posted: 2014-04-06 in Tėvystė
Žymos:

Nieko keisto, kad šiuolaikiniame pasaulyje paistoma apie knygų nykimą, literatūrinio išsilavinimo stoką ir… iš to išplaukiančius nelabai gerus dalykus. Apvertus gautųsi, kad skaitymas skatina pasaulyje gėrį ir grožį. Argi dėl to neverta žadinti skaitymo džiaugsmą ir potraukį mūsų vaikams?

Read mother fucking books all damn day! | Darau, blė
https://blog.vandalog.com/tag/the-reader/

Jei skaitote šį mano rašinėlį (ir esate skaitę kitus), tai patys irgi esate skaitantys. Domitės šiek tiek tuo, kas tas skaitymas (ar dar kažkas) yra. Trumpai tariant, aš nujaučiu, kad neišsilavinę ir negausiai skaitantys žmonės iki mano rašliavų „nedasiknisa“. Na, bet jei kartais abejojate skaitymo nauda ir reikalingumu, kai šiais laikais aplink tiek medijos rūšių ir kiekių, tai neabejokite — bet paskaitykite ir toliau, ką aš parašysiu.

Kaip ten bebūtų, bet kuris kiek pamąstęs sutiks, kad raštingumas pasaulį pakeitė į gera. Pirmas posūkis įvyko, kai buvo išrastos spausdinimo mašinos ir knygos pradėjo plisti kopijomis bei tapo prieinamos beveik kiekvienam. Žmonės į rankas gavo siaubingai galingą įrankį: juo galima semtis žinių. O juk žinios yra viskas. Gali sodinti bulvikes iš kartos į kartą sėkmingai, nes žinios perduodamos tėvo sūnui (tarkime). Kas bus, jei norėsi auginti melionus? Na, taip netyčia? Knygoje (arba šiais laikais — internete) galime pasiskaityti, kaip tuos melionus auginti. Sutaupyti kelerius metus eksperimentavimo.

Tad pirmasis dalykas, kurį suteikia raštingumas, be abejo, yra žinios. Tačiau žinių pasisemti gali tik mėgdamas skaityti. Jei nebūsi vaikystėje graužęs knygų, tiek skaitymo refleksai, tiek įsisavinimas, tiek sparta nuo to bus smarkiai nukentėję. Atitinkamai tai užkirs kelią ir geram žinių įsisavinimui.

Tačiau toliau aš pasakosiu konkrečiai apie grožinę literatūrą. Tokią, kuri skaitoma savo malonumui. Nes skaitymas savo malonumui yra viena iš geriausių dovanų, kurias galime įteikti savo vaikams. Mes juk esame atsakingi už savo vaikų ateitį, norime kad jie būtų geri žmonės, gyventų gerame pasaulyje ir būtų laimingi. Skaitymas yra vienas iš esminių raktų šiems tikslams siekti.

Pavyzdys, štai, labai paprastas ir banalus. Amerikoje buvo atlikti tyrimai, išrankiota statistika ir galutinis teiginys toks: dauguma dešimtmečių-vienuolikmečių, kurie nemoka skaityti (!) arba tiesiog neskaito savo malonumui, prisidirba iki kalėjimo [1]. Taigi raštingumas labai tiesiogiai susijęs su vaikų elgesiu ir iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Čia netgi toli kapstyti nereikia, galime primityviai pažiūrėti į kolonijų jaunuolių veidelių išraiškas ir įsivaizduoti juos su knyga. Nelips. Galite apkaltinti, kad jie šiaip dundukai, bet tai bus netiesa: raštingumas ir pomėgis skaityti įkrečia proto ir kelia intelektą [2].

Kaip skatinti meilę skaitymui? Visų pirma, vaikui reikia skaityti nuo mažumės. Nuo pirmos dienos galima, net jei jums tai atrodo keista ar „nesąmonė“. Nagi reikia skaityti kuo anksčiau, kad patys prie to naujo darbo priprastume. Reikia leisti knygas ir plėšyti, ir valgyti, ir mėtyti, ir kitaip „niekinti“. Visų pirma, tam yra tinkamų knygų, specialiai „niekinimui“ padarytų; antra, vaikas taip pratinamas prie tokio va objekto šalia jo — kuo daugiau, tuo geriau; trečia, paprasti dalykai kelia susidomėjimą. Svarbiausia, kad nebūtų jokios prievartos: „va, einam, dabar dešimt minučių skaitysim“. Jei palaipsniui vaiką dominsite, rodysite spalvotas knygeles nuo kūdikystės, jis jų norės. Pasisodinsite vakarais ant kelių ar pasiguldysite lovoje ir vartysite — įpras.

Vaikui paaugus svarbu nepadaryti vienos klaidos: drausti kažkokio tipo literatūrą skaityti (na, nebent ji netinkama amžiaus grupei) arba versti skaityti privalomai. Geriau tegu vaikas skaito krūvas komiksų, o jau inteligentiškesnis Tomas Sojeris (nekalbant jau apie Tolstojų, kurį apskritai geriau virš 30 ar 40 skaityt) palauks savo eilės. Tyrimai patvirtino, kad nemėgę skaityti vaikai laisvai gali įgyti meilę knygoms per komiksus [3]. Na, bet tai logiška: lengviau daryti kažką, kas yra malonu, paprasta ir įdomu.

Vienas pažįstamas pasakojo apie psichologinį elektroninių knygų poveikį. Jo sūnus turėjo baimę storoms knygoms. Tačiau bičiulis jam pakišo elektroninę. Vaikas perskaitė, sako, oho, kaip gerai ir greitai… O analogiška popierinė knyga gan stora. Va, kaip paprastai apeita problema: skaityklė nerodo knygos „storumo“, o įdomus turinys įtraukė.

Galbūt skaitymas negali labai aukštai pakelti intelekto. Dalį intelekto lemia genai, dalį aplinka. Tačiau štai emocinį intelektą, arba, tiksliau, empatiją, grožinė literatūra tobulina beprotiškais tempais [4]. Kaip čia yra? Yra paprasta. Pavyzdukas: žiūrime filmą. Filme žiūrime į kitus žmones, į jų jausmus ir emocijas, įvykius, kurie su jais vyksta. Tačiau esame tik pašaliečiai, žiūrovai. Skaitydami knygas, ypač parašytas pirmu asmeniu, dažnai susitapatiname su veikėjais, jų mintimis ir įsisukame į įvykius, vykstančius su jais. Paprasčiausiai tekstas nepalieka kitos išeities, kaip tik įsivaizduoti, įsijausti, „ryti“ pastraipas, versti kitą puslapį ir virpėti iki veiksmo atomazgos.

Jeigu nelabai įsivaizduojate, kokia nauda iš empatijos, vėlgi paprastas pavyzdėlis. Ta pati statistika apie raštingumą ir nusikalstamumą tiesiogiai susijusi su empatija, t.y. gebėjimu įsijausti į kitą žmogų. Yra įrodyta, kad visokie žudikai, prievartautojai ir maniakai neturi nė menkiausio empatijos pojūčio. Jie gali klykiantį žmogų mėsinėti, bet jiems nė į galvą nešaus pagalvoti, kaip jų auka jaučiasi. Jie tai daro vos ne kaip robotai, absoliučiai egoistiškai tenkindami savo poreikius ir negalvodami apie kitus. Aišku, tai ypatingi atvejai, tačiau paprastas gatvės nusikaltėlis lygiai taip pat mažai galvoja apie savo aukas ir kur kas turi mažiau empatiškumo. Protingam ir jautriam žmogui sąžinė neleis blogai elgtis su kitu, tačiau sąžinė yra ta pati personifikuota empatija. Tad labai paprasta: norite, kad vaikas būtų geru žmogumi — ugdykite meilę grožinei literatūrai ir malonumą skaityti.

Šiaip man pačiam nėra nieko baisiau už tokį pareiškimą: „Mano tėvai neskaitė, aš neskaitau, tai ir savo vaiko neversiu skaityti“. Tokie neskaitantys žmonės kartais dar apkaltina genetiką, atseit, jų giminėj yra neskaitymo genas. Deja, meilė skaitymui nėra paveldima genetiškai — ji perduodama įpročiais ir tradicijomis. Nėra tradicijos skaityti, tai ir vaikai neskaitys. Yra retos išimtys, pavieniai atvejai tėvų, kurie suaugę suvokia skaitymo svarbą ir deda pastangas, kad jų vaikai būtų knygų mylėtojai. Deja, tokių mažai.

Skaitymas taip pat yra puikus būdas pabėgti iš realybės. Kai kurie sako, kad tai nėra gerai. Aš su tuo nesutinku. Rašytojas Neilas Gaimanas pateikia paprastą pavyzdį: įsivaizduokite, kad sėdite kažkur įkalinti. Jums duotų galimybę iš ten trumpam pabėgti. Grįžti vis tiek teks, bet štai — dešimt minučių laisvės. Negi nepasinaudotumėte? Aš tai pasinaudočiau net nedvejodamas. Kitas pasaulis knygoje gali mus išlaisvinti trumpam iš mūsų kasdienybės. Mokslinė fantastika gali mus nunešti į pasaulius, kurių niekada nepamatytumėme kitais būdais. Literatūros skaitymas plečia mūsų akiratį, parodo nematytus dalykus ir sukelia nepasitenkinimą buitimi ir būtimi. O štai nepasitenkinimas, jūs nepatikėsite, yra labai teigiamas dalykas: jis verčia žmones imtis jį mažinančių veiksmų. Paprastai tariant, nepasitenkinimas ugdo kūrybiškumą, išradingumą ir verčia tobulėti. Taip atsirado ir vandentiekis vietoj kibirų tampymo iš šulinio ar elektra vietoj žvakių ir balanų. Iš nepasitenkinimo. Skaitydami knygas galime pasisemti žinių, fantazijų ir kritiškumo — tai yra visiškai realūs įrankiai, galintys mus ištraukti iš netenkinančios realybės kalėjimo ir ją pakeisti bei patobulinti. Aš pats savo tinklaraštyje aprašinėju daugybę savo darbelių, krapštymųsi, iš kurių tik dalis yra sėkmingi, bet jie įneša į mano gyvenimą daugiau džiaugsmo ir patogumo. Daug ką iš savo sukonstruotų daikčiukų greičiausiai galėčiau nusipirkti, bet prarasčiau malonumą juos kurti, išleisčiau daugiau pinigų ir kažko neišmokčiau. Kitą kartą netgi kažką pasidaryti ir nusipirkti po to yra geriau, nei tiesiog nusipirkti: gali užgraužti sąžinė, kad visgi nepabandžiau ir neįsitikinau 😀

Nežinau, ar tikrai Einšteinas pasakė vieną jam priskiriamą posakį [5], ar čia eilinis kažkieno humoras, bet tas posakis teisingas: „Norite, kad vaikai būtų protingi, skaitykite jiems pasakas. Norite, kad būtų dar protingesni — skaitykite pasakų dar daugiau.“

Tad kodėl mūsų ateitis priklauso nuo skaitymo? Ogi todėl, kad ateitis priklauso nuo mūsų vaikų. Jei jie skaitys ir gėrėsis grožine literatūra, jie bus geresni, kritiškesni, protingesni, išradingesni ir empatiškesni. Deja, tyrimai rodo, kad dabartinės vaikų kartos yra mažiau raštingos net už savo senelius — o tai labai bloga tendencija. Tuo reikia susirūpinti mums visiems ir pradėti nuo savęs.

Mes dažniausiai dovanojame knygas kitiems. Ypač vaikams. Knygoms negailime pinigų ir mūsų dukra varto viską, ko nori. Net ir prieš miegą ji kartais išsitraukia kokią nors nuvalkiotą kūdikišką kartoninę knygelę ir tai tampa viena iš jos vakaro knygų. Niekada jai nesakysiu, kad ji jau iš tokių išaugo ir nederėtų jų skaityti — jei tik nori, tai ir skaitom. Užtai žinau, kad jai jau dabar knygos patinka.

Šiais laikais yra ypač svarbu išugdyti meilę knygoms, nes tiek įvairios pagundos, tiek interneto prieinamumas ir visokio šlamšto kiekiai yra pavojingi. Su jais kovoti galima tik šiuo būdu. Knyga turi būti iškeliama į pirmą vietą visomis prasmėmis, o kitos medijos priemonės — tik po to.

Kaip ir minėjau, meilė knygoms, įsitraukimas į jas, pasakojimo sekimas, vieno po kito puslapių vertimas nekantraujant „kas gi bus toliau?“ yra geriausias narkotikas, kokiu galime naudotis. Jis visiškai teisėtas, nekenkia sveikatai ir netgi yra jai labai naudingas. Nekalbant jau apie dvasinę sveikatą. Skaitymas ir kritiškumas ypač svarbus šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame šlamštinės informacijos daugiau, nei naudingos — mokėjimas skaityti tai, kas parašyta, padeda nepasiklysti ir atsijoti grūdus nuo pelų.

Vienas iš geresnių dalykų, kurį mano dukra gauna darželyje — nuolatinės išvykos į biblioteką. Bibliotekos apksritai yra didžiulis gėris, kaip ir tikros popierinės knygos.

[1] http://www.begintoread.com/research/literacystatistics.html

[2] http://pps.sagepub.com/content/8/1/25

[3] http://www.grammarmancomic.com/article1.html

[4] http://www.theguardian.com/books/2011/sep/07/reading-fiction-empathy-study

[5] https://www.goodreads.com/quotes/14912-if-you-want-your-children-to-be-intelligent-read-them

Advertisements
Komentarai
  1. Vilija parašė:

    Amen!

  2. Deimantė parašė:

    Ar teko skaityti S.D.Levitt ir S.J.Dubner knygą ”Keistonomika?”? Ten aptartas ir įdomiu aspektu panagrinėtas tyrimas apie vaikų mokymosi rezultatus iki 5 kl. bei juos įtakojančius veiksnius. Tyrimas atliktas JAV, XXa. pabaigoje, dalyvavo 20 tūkst. moksleivių. Mane išties nustebino, jog veiksnys ”Vaiko namuose yra daug knygų” turi reikšmės geriems mokymosi rezultatams, o veiksnys ”Tėvai vaikui beveik kasdien skaito” – neturi. Atrodo, o kaip čia taip?! Knygos – pasirodo – yra ne proto priežastis, o jo indikatorius:) Knygas perka išsilavinę, susivokę, darbštūs, neblogas pajamas turintys ir t.t. Jei abu sutuoktiniai tokie, tai greičiausiai panašūs bus ir jų vaikai. Tiesiog svarbiau, kokie tėvai YRA, o ne ką jie DARO.Žodžiu, tėvų įtaka yra gerokai pervertinama:)
    Mano asmeninis pavyzdys patvirtina šį dalyką: tėvų namuose buvo tiek knygų, jog buvau netgi kartoteką padariusi, tačiau niekas man iki 6-7kl. tikrai neskaitė. Toli gražu. Gaaaal iki pirmos klasės. Skaityti neragino. Pati domėjausi. Knygas aš dievinu:)
    Čia šiaip – ne paprieštarauti aukščiau blogo autoriaus surašytiems dalykams norėjau, o pasidalinti informacija. Gal minėta knyga sudomins netyčia, ten daug įdomių dalykų, laužančių standartinį mąstymą, pateikta:)

    • Darau, Blė parašė:

      Taip, knygą skaityti teko, bet aš čia pasakoju apie skirtingus dalykus. Mano rašinio esmė — meilė knygoms ir kaip ji ugdoma. Kad meilė knygoms turi įtakos ir mokymuisi bei išsilavinimui, taip pat įrodyta ne vienu moksliniu tyrimu. Tuo tarpu „Keistonomikoje“ pateiktas pavyzdys yra apie knygų turėjimą ir sėkmę mokantis, bet ne apie meilę knygoms. Natūralu, kad žmonės skiriantys dėmesį išsilavinimui knygų turės daugiau — nes tai yra informacijos šaltinis. Tačiau ryšys tarp meilės knygoms, grožinės literatūros ir įvairios sėkmės bei ryšys tarp knygų turėjimo ir mokymosi sėkmės — ne tas pats.

  3. Evelina parašė:

    Ugcht…
    Buvo smagu šį straipsnį paskaityti.
    Pritariu viskam!

  4. Deimantė parašė:

    Žinoma, apie tą patį kalbate. Kalbate, kaip svarbu yra skaityti, ką žmogui nuo ankstyvos vaikystės suteikia skaitymas. Taip, tas pavyzdys iš knygos yra tik siaurutėliu aspektu – kaip įtakojami pradinės mokyklos mokymosi rezultatai, o jūs kalbate apie empatijos formavimąsi ir daugelį kitų dalykų. Pavyzdžio esmė buvo ta, jog tėvų elgesio įtaka vaikams yra per daug sureikšminama. Jūs kalbate, kaip ypatingai svarbu nuo pat mažumės skaityti bent 20 min. per dieną. O gal jau ne taip ir svarbu iš tikrųjų? Jūs įdomiai rašote, su malonumu skaitau, bet tas didaktinis neklystantis tonas kartais truputį kelia šypseną:) Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog žmogus jau gimsta turėdamas kažkokį kertinį charakterio, savasties branduolį ir stenkis nesistengęs, o ylos maiše nepaslėpsi. Vaikas taps tuo, kuo turi tapti, nepaisant viso auklėjimo. Ar gali užaugti knygų fanas neskaitančių tėvų šeimoje? Žinoma, kad gali! Ar gali užaugti nosį nuo knygų suraukiantis ir sakantis, jog knygos – viso labo daiktai dulkėms rinkti, knygų mylėtojų šeimoje? Irgi gali. Pilna gyvų pavyzdžių aplink. Taip pat turiu ne vieną gyvą pavyzdį (draugų pavidalu), kai žmogus tikrai neskaito grožinės literatūros, ir – o stebukle! – jis yra išsilavinęs, sėkmės lydimas, turi gražią šeimą ir taip toliau.
    Tiesiog linkiu turėti mažiau kategoriškumo, nes neduokdie gims dar vienas vaikas, kuris bus kardinaliai priešingas ir paneigs visus prieš tai išbandytus metodus bei sugriaus visus iliuzijų bokštus.
    Persiprašau už tokį srautą, bet nesusilaikiau, nes knygos man labai jau artima tema, blia 🙂

    P.S. Žodinio pasakojimo mažam vaikui taip nenuvertinčiau. Mažiesiems skaitomos knygos su paveiksliukų gausa, o žodinis pasakojimas suteikia galimybę tuos paveiksliukus kurtis pačiam galvoje, o tai irgi gali būti naudinga.

    • Darau, Blė parašė:

      Nuomonių yra skirtingų ir kol kas nėra įrodyta, kas turi daugiau asmenybės formavimuisi — paveldimumas ar auklėjimas ir aplinka. Tačiau tiek analitinė, tiek bihevioristinė psichoanalizė pabrėžia įtakos svarbą. Todėl aš drįsčiau teigti, kad tėvų įtaka yra ne pervertinama, o įvertinama nepakankamai. Bet tai būtų tema visai kitam straipsniui.

      Apie skaitymo svarbą man užtektų pažiūrėti į palyginamąjį paveikslėlį šiame įraše.

      Aš taip pat turiu įvairių pavyzdžių, tiek skaitančių (labai įvairią literatūrą), tiek neskaitančių.

      Pasakojimo aš nenuvertinau (regis), nes tai vėlgi ne ta tema, apie ką rašiau.

      Taip pat man nepatinka, kai manęs nepažįstantys žmonės vietoj diskusijos leidžiasi į asmeniškumus, palinkėjimus ir kitokius pagrasinimus.

  5. Deimantė parašė:

    Pagrasinimus? Stipru:D
    Taigi trinkite mano komentarus, jeigu atrodo, kad jums nemaloni kitokia nuomonė (nors tenorėjau pasidalinti papildoma informacija) ir aš pateikiau nesusijusius duomenis. Anksčiau rašėte, jog ”pasakų neseku ir neseksiu”, jog iškeliate skaitymą aukščiau žodinio pasakojimo.
    Nurodytas paveiksliukas su skaičiais pasako tik tiek, jog vienu atveju perskaitoma ženkliai daugiau.
    Sėkmės jums!

  6. pwl parašė:

    Smagu…
    1/10 seminaro apie skaitymą:

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s