Knyga: George R. R. Martin — A Feast For Crows

Posted: 2014-03-31 in Pezalai
Žymos:,

George R. R. Martin — A Feast For Crows | Darau, blėNa, štai, perskaičiau ir ketvirtąją „Ledo ir ugnies giesmės“ knygą. Kad ją kur. Šiaip, tokią literatūrinę ir tokią storą anglišką knygą pervariau rekordiškai greitai, nė mėnesio neprireikė. Dar reikia atsižvelgti, kad lygiagrečiai perskaičiau pusę knygos apie vaikų drausminimą.

Perskaityti buvo labai smagu. Juo labiau, kad šioje knygoje buvo visai kitų veikėjų požiūrio taškų. O tai leido labiau įsigilinti į jų charakterius ir mintis. Bet bendrąja prasme knyga smarkiai skiriasi nuo kitų trijų.

Skaitydamas šią knygą vis laukiau: na, kada gi bus tas ar anas, kuriam trečioj va taip va ir va kaip nutiko?.. Perskaičiau apie 950 psl., dar šimtas liko… ir pyst — autorius kreipiasi į mane, t.y. skaitytoją, ir sako, nu atleiskite, brangusis, aš nusprendžiau, kad geriau papasakosiu šioje knygoje pusės veikėjų pilnas istorijas, o ne po pusę visų veikėjų istorijų…

Trumpai tariant, kai kurių veikėjų gyvenimai liko visai nenušviesti, jie palikti penktajai knygai. Penktosios turinio dar nevarčiau, bet reikia tikėtis, kad ten kai kurių veikėjų iš ketvirtosios knygos nebus.

Dar šioje knygoje justi didesnis laiko išsitampymas tarp skirtingų siužeto linijų ir veikėjų. Kur kas didesni tarpai ir persipinantys įvykiai vietomis nustebina. Na, ir naujovė — skyrių pavadinimai nebūtinai tik veikėjų vardai, o pravardės ar apibūdinimai.

Kaip minėjau, pervariau šią knygą labai greitai — na, kaip anglišką. Pastebėjau, kad jau praplėčiau žodyną apie arklius. Žinau, kuo skirasi tiesiog horse, mare, destrier, gelding ar koks dweller. Ir nieko čia juokingo, kad neprisimenu, kaip „kumelė“ angliškai — nei man, kompiuterastui, tokio žodžio reikia, nei ką. Kur kas naudingiau iš knygų sužinotas booze, bent jau realiam gyvenime praverčia. Iš kitos pusės, literatūrinės kalbos tobulinimas yra labai naudinga smegenų mankšta — su šituo niekas nepasiginčys. Apskritai, G. Martino stilius nėra lengvas, net ir patyrę skaitytojai, su kuriais teko persimesti vienu kitu žodžiu, pritaria, kad šita jo serija — ne iš lengvųjų. Ypač su visokiais senadarais (naujadarais iš senoviškų žodžių).

Kažin kaip šioji knyga nebuvo labai žiauri herojų atžvilgiu. Turiu omeny, kad ne taip jau daug jų išmirė, nors likimo posūkiai buvo nerealūs, ypač į pabaigą. Niekas neprilygs, aišku, „Raudonosioms vestuvėms“, bet vis tiek, „Ledo ir ugnies giesmę“ tobulai apibūdina šis memas:

George R. R. Martin: You have a favorite character? Not anymore... | Darau, blė

Kaip visada, labai stengiuosi negadinti neskaičiusiems, tai daugiau kažką papasakoti sunku. Tačiau mane tikrai žavi autoriaus sugebėjimai sukalioti pasakojimą, vartyti jį visaip, negailėti herojų, stebinti ir džiuginti. Tačiau labai rimtai pradėjau nerimauti. Visos serijos šūkis yra „Visi turi mirti“. Kad tik pats autorius neprisišnekėtų… diedukui visgi jau 65-eri, tokiam amžiuj, deja, jau gali būti visko. O dar šeštos knygos nebaigęs ir, panašu, kad iki 2015-ųjų nebaigs. O priplanuotos septynios knygos… linkiu jam sveikatos, kad jį kur.

Nuomonė apie kitas knygas: trečioji, antroji ir… pirmąją skaičiau dar nerašydamas šio tinklaraščio, tai ir nuomonės neturiu 😀

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s