Filmas: High Noon, 1952

Pastaruoju metu žiūriu, kad darausi filmų apžvalgininkas. Na, bet kad jau buvo čia visokios šventės, o ir šiaip radau gerą filmų rinkinį iš praeito šimtmečio, tai plečiam išsilavinimą ir šia prasme.

„High Noon“ — puikus ir senas vesternas, nespalvotas, ryškus ir rimtas. Tiesiog geras filmas. Labai daug apie jį nedetalizuosiu, nenoriu per daug atskleisti.

Prisipažįstu, iš pradžių buvo sunkoka suprasti, kas tame filme vyksta. Ir ne be reikalo, nes siužeto linijos, herojų sąsajos atskleidžiami po truputėlį, atsargiai, nepadauginant ir erzinant smalsumą. Nuo savęs galiu pridėti, kad taip tiesiog įdomiau. Įpainiota esamoji ir buvusioji meilės linijos, kurios gauna susikirsti.

Trumpai apie reikalą. Į miestelį traukiniu atvažiuoja policijos viršininko pagautas nusikaltėlis, dabar jau išėjęs į laisvę — atvažiuoja, be abejo, keršyti. Stotyje jo laukia trys draugeliai. Vieną iš jų vaidina Lee Van Cleef’as su savo veriančiuoju žvilgsniu:

Žodžiu visi laukia to traukinio ir nervuojasi. Senasis viršininkas bando surinkti žmonių… ir visi atsisako jam padėti.

Šiaip filmas visai į temą prie vakarykščio įrašo apie indėniškas palapines, nes jame yra pavaizduota pora prasilakusių ir degradavusių indėniškų egzempliorių:

Šis filmas yra apie narsą, pareigą ir būdo tvirtumą. Apie vyriškumą plačiąja prasme. Bičiulis skaito Bilo Klintono biografiją, pasirodo, šis filmas vienas iš ano mėgstamiausių, būtent dėl šių savybių. Žiūrėdami šį filmą patyrėme daug gerų emocijų, susipažinom su puikiu kūriniu ir paskanavom klasikinio kino. Taip, šis filmas įtrauktas į klasikos sąrašą — visiškai pelnytai.

Rekomenduoju su malonumu. Ypač tikriems vyrams.

IMDB duoda šiam filmui 8,2/10, aš gal panašiai irgi.