Duskit, pavidolei!*

Posted: 2014-01-05 in Pezalai
Žymos:

Pradėsiu šį straipsnelį džiugia nata, kad Austėjos blogas vėl veikia, o ne tik perspausdina kokias tai mokslo naujienas, kurias ir taip galima pasiskaityti. Pradžiugino pats pirmasis šių metų įrašas. Pati geriausia citata iš to įrašo:

Vienas labiausiai nervinančių dalykų yra kai žmonės sako, kad neturi laiko skaityti. Man norisi įsmegti į tą žmogų žvilgsnį ir išrėžti: tiesiog pripažink, kad nenori! Nes jeigu nors truputėlį nori, tai skaityti tikrai galima atrasti, kada.

Pats geriau nepasakyčiau. Skaitymas yra toks adiktyvus dalykas, kad jam nerasti laiko neįmanoma. Kaip buvo rašyta ir jau pats buvau šitą citavęs, skaityti galima šikant, valgant, skrendant, dirbant, atostogaujant ir apskritai bile kada. Kažkur, elektrinių knygų mėgėjų forume, buvo dalinamasi mintimis, kur ir kada galima skaityti. Patys pagalvokite, šiais laikais galima skaityti VISUR. Sinchronizuotis Kindle skaityklę su Kindle programėle telefone — atsiversite knygą viename, kur baigėte skaityti ją kitame. Tai ką yra? Namie paskaitėte, paskui pašte eilėje stovėdami tęskite. Jau ko ko, o elektrinių knygų šiais laikais net ir ant Lietuvos — nors vežimu vežk, jei jau rusiškai ir angliškai neįkertate.

O po šitos linksmos gaidos einam prie esmės.

Bulvarinė spauda paspausdino straipsnį apie tai, kad A. Landsbergienės vyras Gabrielius Landsbergis ruošiasi į Europos parlamentą. Ir, be abejo, ta spauda susilaukė be galo daug komentarų. Kadangi jie ten liejasi laisvai, tai aš tik truputuką pavėpsojau, bet supratau, kaip visada, kad didžioji tautos dalis yra beraščiai kretinai. Pati Austėja irgi ta tema parašė mažą įrašėlį atgimusiame tinklaraštyje. Jame pacituotas vienintelis komentaras apie tai, kaip jos „Vaikystės sodui“ neva parūpinti pinigai iš ES ir, tipo, kas tą parėmė.

Ech jūs, pavyduoliai… kokie jūs visi esate menkystos, vidutinybės ir nevykėliai. Jums rūpi, už kokius pinigus kažkas padaryta… o jei turėtumėte kažką truputį biškį daugiau už vakuumą tarp ausų, tai pagalvotumėte gal, kas už kokius nors pinigus (ar netgi visai ne pinigus) padaryta.

Mano galva, „Vaikystės sodas“ yra geriausia, ką vaikui gali padovanoti jo tėvai. Na, ar kitas geras privatus darželis, kuriame yra ugdymo programa ir jos laikomasi. Ir aš ten leisčiau savo vaiką, nesukdamas galvos, ar tas darželis įkurtas už verslo paskolą, už ES lėšas, už darbą prie stoties, ar A. Landsbergienė būtų kokio nors mafijos galvos žmona ar pati tos mafijos galva, ar pinigai būtų parūpinti už tabaką ar už narkotikus — leisčiau vis tiek. Nusižengčiau kai kurioms savo vertybėms, bet manau, kad tikslas pateisina priemones.

Dabar, tarkim, kad kažkas parūpino pinigų. Pavyduoliai taip mano, ar ne? Na, tai jūs patys, pavyduoliai, jei jau tokie protingi, kodėl patys nepasirūpinat tų pinigų ir kažko nepadarot? Kiti va pasirūpina ir pasidaro, o jūs? Na, kur jau ten, jūs tik žinot, kaip pinigų iš kažkur gaunama, bet patiems klynas per žemai. Patylėtumte, bet negi tylėsite, juk smagu burbėti. Burbėjimas yra labai smagus visų lūzerių užsiėmimas, nes taip jie bando parodyti esą aukščiau kitų. Jie, matote, tokiais žemais dalykais, kaip kažko darymas neužsiima.

Šiaip įdomu, ar tie patys pavyduoliai bent krislelį įsivaizduoja, kiek dirba ta pati Austėja, kad sukurtų tai, ką sukūrė. Aišku, kad ne. Ji tik pyst, gavo pinigų ir viskas pasidarė, ar ne? Aha, kur gi ne. Bet kurį tą interneto komentarų rašinėtoją kretiną pastačius į jos vietą jis numirtų per pirmas penkias minutes. Neišlaikytų nei to tempo, nei to multitaskingo, nei to streso. Nes Austėja dirba daug. Ir tai reiškia ne šiaip sau daug, o labai daug.

Žinote, pavyduoliai neįsivaizduoja, kas yra darbas. Ne ne. Jie sėdi savo kamputyje, gauna pašalpą išdidžiai vadinamą „alga“ ir įsivaizduoja, kad kitiems pinigai kažkaip iš šiknos byra savaime, arba ES per pažintis paremia. Nes jiems smegenėlės nepaveža suvokti, kad norint uždirbti reikia dirbti.

Buvo tokia knygelė-juokelis paplitus internete prieš keletą metų — „Kaip uždirbti milijoną“. Ten buvo PDF failas, kuriame buvo keli skyreliai. Regis, pirmasis, „Kaip uždirbti milijoną“, toliau „Kaip uždirbti antrą milijoną“ ir panašiai. Tarp skyrelių buvo paprasčiausiai keliasdešimt puslapių teksto, kuris yra toks pat: „dirbti dirbti dirbti dirbti dirbti…“

Pavyduoliai to nesupranta. Visi eiliniai žmogeliai to nesupranta. Jie nesupranta, kad tik dirbant galima uždirbti milijonus. Na, kai kuriais atvejais galima paveldėti, bet tarkim, kad tai ne tas atvejis. Nori milijono? Užsidirbk. Tik, būk geras, nemanyk, kad užsidirbsi nosį krapštydamas. Aš pažįstu du žmones, kurie užsidirbo po milijoną, ir dar kelis, kurie tuoj užsidirbs. Žinote, aš jiems nepavydžiu, nes jie dirba juodžiau už juodžiausius arklius, o jiems dirbantys ir iš jų algas gaunantys žmogeliai gyvena kaip inkstai taukuose. Dirba, gauna atlyginimą ir turi daug laisvo laiko. O esami/būsimi milijonieriai dirba tiek, kad vos randa laiko svarbiausiam dalykui gyvenime — šeimai. Tačiau, kai jūs, pavyduoliai, vargsite ir stumsite likusius 20 metų iki pensijos, tie milijonieriai gyvens savo vilelėse kokiose nors salose su nuolat šiltu klimatu. Tačiau darbo valandų bus atidirbę kažkur keturgubai daugiau, nei jūs per visą gyvenimą. Bet… pavyduoliai, jūs este per durni, kad tai suvoktumėte. Užtai sugebate tik komentarus rašinėti, o ne uždirbti milijoną.

Be abejo, tie patys pavyduoliai nuolat plaka A. Lansbergienę už tai, kad ji mėgsta dirbti. Tas matyti iš to, ką ji pasiekė, iš jos įrašų, iš jos viso gyvenimo. Tai pavyduoliai tada ima aiškinti, kad ji yra šūds, o ne motina, apleidusi savo keturis vaikus ir vyrą. Tipo, tiek dirbant neįmanoma skirti laiko svarbiausiems dalykams gyvenime — šeimai. Ech… ką aš galiu pasakyti… galiu pasakyti tik viena: laimingi tėvai — laimingi vaikai. Jeigu tėvai yra laimingi dirbdami savo darbą, jie visada ras laiko ir savo vaikams. Visada, patikėkite. Nes tik mylintys savo darbą ir gyvenimą sugeba padaryti viską ir pasiekti pusiausvyrą. Kartais, aišku, mažiau miegodami ir padirbdami naktimis, bet sugeba.

Dabar pakalbėkime truputį apie sėkmę. Jūs žinote, kas yra sėkmė? Aš tai žinau. Ir labai gerai. Netgi dar geriau. Pavyduoliai mano, kad sėkmė yra loterijos bilietas su milijonu. T.y. pyst ir pasisekė ir turi babkių, nebereikia dirbti. Norėčiau pamatyti nors vieną milijonierių, tuos milijonus užsidirbusį, kuris nebedirba. Manote, jis savo viloje šiltuose kraštuose nedirba? Tebedirba… tik lengvesniu tempu. Nes jau sukūrė viską, kad jam dirbtų kiti. Tokie, kaip jūs, pavydūs, užsispaudę vargšai. Kaip mano senelis sakydavo, dvasios ubagai.

Aš jums pasakysiu, kas yra sėkmė. Tik abejoju, ar visi suprasite. Taigi, sėkmės yra juodas darbas. Tai yra sinonimai. Žmonės yra arba sėkmingi, arba ne. Bet tie, kurie yra nesėkmingi, įsivaizduoja, kad aniems nuskilo.

Pavyduoliai, štai jums diagrama, kurioje viskas paaiškinta apie sėkmę. Tik gaila, kad jūs jos nesuprasite:

Sėkmingi žmonės prieš nesėkmingus | Darau, blė

Tik sėkmingi žmonės žino, kas yra tikras darbas ir kaip visko pasiekiama. Ir tik žmonės, kurie yra kažko verti, tą gauna. Ir nėra čia ko stumti ant Austėjos ir jos darželio. Pabandykite patys tai padaryti ir sukurti. Pažiūrėsiu, kaip pavyks. A, ją ten kažkas remia? Na, tai išskėskite kojas, atstatykite subinę ir jus parems, ar ne? Gal taip įsivaizduojate?

Aš kitiems nepavydžiu. Ypač nepavydžiu tiems, kurie daugiau uždirba. Nes aš žinau, ką reiškia daugiau uždirbti. Taip pat žinau, kad gyvenime už viską yra tam tikra grąža. Juodu darbu esu daug pasiekęs ir pasieksiu dar daugiau.

Kiek aš pažįstu žmonių, kurie viskuo skundžiasi… begales. Skundžiasi, kad nekelia atlyginimo ir šiaip jis mažas. Bet, žinoma, dirba ten pat penkiolika metų ir neieško kito darbo. Darbdavys daro per visus galus, bet vis tiek nieko nekeičia. Skundžiasi, kad sutuoktinis lochas, bet, aišku, gyvena toliau kartu ir gyvens iki gyvenimo pabaigos. Skundžiasi, kad mokesčiai pjauna, bet nesiima alternatyvių įsidarbinimo variantų. Skundžiasi, kad valdžioj sukčiai, bet patys stengiasi ką nors nuolat pavogt. Stovi eilėje, bet nesusitaiko su situacija, o verkia, kaip kasininkės šūdinai dirba ir kiti kažkodėl atvažiuoja pilnais vežimais, nes nafig gi tiek reikia pirkti — o patys nepagalvoja į ateitį ir lekia su visa banda į akcijas. Galų gale, moka pašte mokesčius vietoj to, kad ramiai tą padarytų namie prie savo kompiuterio…

Pavydėti, skųstis ir nieko nedaryti, kad kažką pakeistum, yra labai paprasta ir saugu. Gauni kažkokius pastovius litukus ir žinai, kad tai nepasikeis. Toliau gyvensi taip pat blogai, bet taip pat. Saugu, ramu — niekas nesikeičia, viskas stabilu. Tas pats stabilus šūdinas gyvenimas, bet jis toks įprastas. Kaip patogios šlepetės. Ir labai baisu, kad tos šlepetės nesuplyštų, nes, neduokdie, tada tektų jas keisti.

Aš turiu labai daug sektinų pavyzdžių savo gyvenime. Tarkim, mano tėvas, lėktuvų mechanikas, sugalvojo sau penkiasdešimtmečio proga pasidovanoti Boeing 737 piloto licenciją. Ir pasidovanojo, naktimis nemiegodamas ir mokydamasis. Manote, tai buvo lengva? O dabar jau keleri metai jis ir kapitonas. Draugas metė gerai apmokamą darbą, nerealią šiltą vietelę, kuri daugumai yra nepasiekiama, nes užsimanė kažko įdomesnio ir labiau įkvepiančio. Metė viską ir įstojo į verslo mokyklą, kurioje magistrantūros studijos kainuoja daugiau, nei mano butas, kuriame gyvenu. Mano žmona per kančias, vargus ir ilgus ieškojimus atrado tokį darbą, kuris ją džiugina ir dabar jos iš ten varu neišvarysi. Mano bosas — nerealus vaikinas, kuris moka dirbti. Ir dirba taip, kad pavyduoliai jį užpjautų taip pat, kaip ir A. Lansbergienę. Aš visais šiais žmonėmis žaviuosi. Bet nepavydžiu.

Mano pasirinkimas — ne pavydėti, o būti tuo, kuriam eiliniai žemės kirminai pavydi. Todėl mintyse imu Austėją Lansdbergienę už rankos ir sakau: duskit, pavyduoliai, sprinkit savo egzistenciniais vėmalais, būkit tokiais pačiais lūzeriais, kaip esat dabar. Pavydėkit man, kad aš esu laimingas, sėkmingas, leidžiu vaiką į prabangų darželį, gerai gyvenu, turiu puikų darbą, sugebu rasti laiko skaitymui, pomėgiams, laisvalaikiui, darau tai, ką noriu, o ne tai, ką „reikia“ — ir man viskas liuks.

* — jei neklystu, tai šį įrašo pavadinimą nukopijavau nuo Adžio puodelio, matyto netikrame pasaulyje. Bet garantuoti negaliu. Vienok, kopyraitas ne mano.

Advertisements
Komentarai
  1. Prakutęs Buržua parašė:

    “Namie paskaitėte, paskui pašte eilėje stovėdami tęskite”

    “Galų gale, moka pašte mokesčius vietoj to, kad ramiai tą padarytų namie prie savo kompiuterio…”

    Pašte yra gerai skaityt knygas, bet ne mokesčius mokėt 😀

    O šiaip, tekstas patiko 🙂

  2. Asta parašė:

    Viskas puiku, tik paties keikuniskumas trukdo skaityti…tai suartina tave su tais kirminais, apie kuriais rasei..

  3. Tra parašė:

    Negaliu nesutikti su straipsnyje išsakyta nuomone – reikia dirbti tam, kad kažką pasiektum. Tik vieniems likimas labiau šypsosi, kitiems mažiau (pažintys, paramos ir t.t.). Tačiau stiprūs žmonės nesisieloja dėl to, ko negali pakeisti ir daro tai, ką gali – taip jau yra ir turi būti. Bet bet kokiu atveju, nereikia nereikia nurašyti visų faktorių, kurie lemia sėkmę ir viską suversti darbui, nes gyvenime faktorių lemiančių sėkmę yra pernelyg daug. Tai nereiškia, kad jais reikia teisinti save ir savo neveiklumą (nes tai nieko nekeičia ir nepakeis ir protingi žmonės tai supranta), tačiau juos reikia pripažinti, kad jie tokie yra. Nereikėtų dar ir pamiršti, kad, tarkim, dauguma Lietuvos turtuolių savo verslą pradėjo tuomet, kai tai buvo gerokai lengviau dėl įvairių tuometinių priežasčių, ne visi pradėjo švariai. Ne visi dabar daug pasiekę žmonės, tai pasiekė savo juodu darbu. Būtų galima plėstis ir plėstis. Labai gerbiu tuos asmenis, kurie šiuo metu pradėję nuo nulio tampa milijonieriai(ne tiesiogine, galbūt prasme, tačiau “prasigyvena”) – tai yra pavyzdžiai visuomenei. Tai viena.

    Visų antra, mane labiausiai juokina tų pačių asmenų, kurie ragina dirbti, gyventi teisingai ir t.t. (labai puikiai atspindi tai Tavo patalpintas paveikslėlis) pagieža ir pyktis gyvenantiems kitaip (net “keikūniškumas”, kaip jau kažkas minėjo). Man asmeniškai neskauda, kas kaip gyvena. Sugebu objektyviai įvertinti priežastis, kodėl žmonės taip gyvena. Ir nemanau, kad žmogų reikėtų vertinti tik pagal tai, ką jis pasiekė, neįtraukiant to, KAIP jis to pasiekė. Nereikia gilintis į etatinių komentatorių nuomonę, kurie neturėdami jokios informacijos pila pamazgas. Tačiau nereikia ir bėgti nuo tiesos. Ir be to – mažiau pykčio! 😉

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s