Naujieji vėl atėjo nieko neįspėję

Posted: 2014-01-01 in Pezalai
Žymos:,

Su naujais jus, blė, metais! Fejerverkai pykšt pokšt, šampanas liejasi laisvai, va ir prasideda nauja apsipratimo su kitu skaičiuku fazė.

Ar pasižadate ką nors „kitiems metams“? Aš tai visada! Tiesa, vykdymas kartais prasideda anksčiau, kartais vėliau, bet visada bandau ir dažniausiai pavyksta.

Naujametiniai fejerkai | Darau, blė

Aš šiaip nesu labai užsispyręs. Ne visus pradėtus darbus pabaigiu. Va, jau kokie devyni mėnesiai bandau neoninių indikatorių laikrodį pasidaryt ir niekaip nepabaigiu. Tai kas nors nesiseka, tai ką nors sugadinu, tai šiaip nuo nesėkmių motyvacija pašlyja, tai susigalvoju trumpesnį ir greitesnį „projektą“. Bet šiaip aš to laikrodžio šiems naujiesiems metams nepasižadu. Arba padarysiu, arba ne. Ir nesuku galvos. Mano naujai atgimusioje meilėje elektronikai šis darbelis buvo pirmas ir dėl to su daugybe įvairių klaidų ir nesėkmių. Kiti buvo ir lengvesni, ir mažesnių apimčių. Šilumos valdiklio draugui irgi nepabaigiau daryti, nors būtų buvę gerai jį damušti iki šildymo sezono pradžios. Taigi kaip matote, aš esu visai ne tobulas, bet dėl to seniai nebepergyvenu: yra kaip yra.

Naujųjų proga linkiu visiems pažvelgti į save iš šalies, įvertinti savo galimybes ir pasimokyti… kuklumo ir nuolankumo. Tai – didžiausios žmogaus dorybės. Noriu pastebėti, kad nereikėtų to painioti su nusižeminimu – tai labai klaidingai panašūs dalykai, nors iš tikrųjų skiriasi iš esmės.

Kuklumas mums parodo, kad šiame pasaulyje esame ne vieni, kad mūsų darbas ir mūsų sėkmė priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo mus supančių žmonių ir taip pat, kad nesame patys protingiausi, geriausi, gražiausi ir kitokiausi. Kuklumas parodo, kur mes iš tikrųjų esame ir ką darome. Kitaip tariant, tai yra realistinis, neperdėtas savęs įvertinimas, kurį mes visi jaučiam, tik kartais užslopinam ir bandom paneigti. O be reikalo., nes dažnai nuo to tenka skaudžiai nukentėti.

Nuolankumas mums padeda susitaikyti su aplinkybėmis, kurios nuo mūsų nepriklauso. Patekote į kamštį? Vietoj to, kad nervintumėtės, bandytumėte užlįsti, užkišti ar kažkaip „gudriau“ praslysti geriau susitaikykite su situacija ir ramiai vairuokite. Protingiems žmonėms nėra ko nervintis dėl to, ko negalima pakeisti. Ir tai yra nuolankumas

Tuo tarpu nusižeminimas yra tiesiog subinės laižymas. Nuo kuklumo ir nuolankumo skiriasi tuo, kad yra daromas egoistiniais tikslais, dėl savivertės ir savigarbos trūkumo ir šiaip, tai yra silpnų žmonių bruožas. Tokių, kurie bijo tiesiog gerai, laisvai ir laimingai gyventi.

O dabar grįžtam prie pasižadėjimų. Ką aš čia galėčiau papasakoti… 2012-uosius buvau nusprendęs praleisti be feisbuko. Šiaip sau, tiesiog. Pravaliau viską, sustabdžiau paskyros veiklą ir išėjau lauk. Po metų grįžau, bet naudojimosi įpročiai apslopo. Kam šito reikėjo? Tiksliai nežinau. Apytikrai nujaučiu, kad norėjau „pasitikrinti“, ar neįklimpau ten per daug. Aišku, mano „įklimpimas“, jei toks ir buvo, buvo labai jau juokingas, nes aš ne toks žmogus, kuris įklimpsta kažkur. Na, bet jei jau norėjosi, tai norėjosi. Dabar vėl metai laiko, kaip naudojuosi, bet kažkas yra kitaip. Pastebiu, kad feisbuko atsivertimas kelia žiovulį, nes nieko ten įdomaus nėra. Na, nebent kartais pakalbinu vieną kitą seną pažįstamą, kurių kitais keliais pasiekti negaliu. A, aišku, dar reklamuoju šį tinklaraštį. Tai čia toks naudojimasis iš išskaičiavimo 🙂 Na, bet metų tikslas nesinaudoti feisbuku buvo pasiektas, ką ir norėjau pasakyti.

2013-ieji buvo pasižadėti ir skirti šio tinklaraščio rašymui. Iš pradžių rašiau retokai, kada užplaukdavo. Paskui pradėjau laikytis kasdieninio ritmo. Dabar, į jau praėjusių metų pabaigą pajutau, kad toks tempas yra per didelis. Todėl nepažadu rašyti kasdien. Uždaryti tinklaraščio, kaip įvykdyto metų tikslo, nesiruošiu. Nors nežinau, ar daug žmonių jo pasigestų. Lankomumas yra, komentarų kartais pasitaiko. Iš kelių atsiliepimų supratau, kad turiu ir gerbėjų. Ką gi, pasižadėjimas įvykdytas sėkmingai, bet paliekamas tąsytis toliau.

2014-uosius žadu pašvęsti savo kūnui. Jis mano neblogas, daug ką moka. Mokykloje, kaip ir daugybė kitų, nemažai sportavau. Na, taip jau yra, kad mokykloje tam pavyksta skirti laiko, o suaugusiųjų gyvenime kur kas sunkiau. Tačiau nuolatinis ir įvairus sportavimas mane išmokė savimi pasitikėti. Ir ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Aš žinau, kad jei imu kažko mokytis ir treniruotis, tikslo pasiekiu. Pirmasis toks rimtas suvokimas apie savo fizines galimybes man atėjo jau paauglystėje, iki tol kažkaip nieko ypatingo nejausdavau, o ir palyginti neturėjau su kuo. O gal dar ir protas nebuvo pakankamai subrendęs. Taigi aš šiaip buvau prastokas bėgikas. Taip man atrodė. Varganus du kilometru nubėgdavau per 12 minučių, paskutinę pusę kilometro beveik eidamas. Liežuvis iki kelių ir panašiai. Ir pradėjau užsiimti rimtu sportu, kur ištvermė buvo smarkiai treniruojama. Vieną vasaros dieną nubėgau tuos aštuonis ratelius, t.y. mano įsivaizdavimu du kilometru. Po bėgimo sėdžiu šalia trenerio, sakau, kažkaip aš čia sunkokai tuos du kilometru nubėgau, pavargau. Na, jau buvau pradėjęs sėkmingiau nubėgti. Treneris žiūri į mane… galvoja… sako, klausyk, kažką painioji, čia ratai po 330… didesnis stadionas. Taip supratau, kad nuvariau beveik tris kilometrus, o kūnas jautėsi kur kas geriau, nei prieš metus po dviejų…

Ką aš žadu daryti su savo kūnu? Visko dabar nepasakosiu, parašysiu po metų, kaip man sekėsi. Bet pirmasis žingsnis jau įveiktas: atsisakiau cukraus. Niekad nemaniau, kad galėsiu gerti be cukraus juodą arbatą ar kavą. O štai, per praėjusį lapkričio mėnesį nuosekliai mažinau cukraus kiekį, gruodį pradėjau visai užspaudinėt ir prieš Kalėdas pajutau, kad saldintis nei kavos, nei arbatos nebenoriu. Receptoriai prisitaikė, kūnas pamiršo saldumo malonumus. Tad ir tolimesnius metus skelbiu metais be cukraus ir saldumynų. Nemanau, kad visiškai pavyks, tikrai vieną kitą sausainį sugraušiu ar kokį torto gabalą gimtadienių proga sukramsnosiu, bet namuose saldainių (bent jau man) nebus. Cukraus atsisakymas šiek tiek primena tą atvejį, kai prieš penkerius metus su žmona nusprendėm prasivalyti prieskonius ir pakoreguoti savo valgymą taip, kad dietoje neliktų skonio stipriklių. Mėnesį laiko visas maistas atrodė prėskas, nuoširdžiai sakau. O paskui po truputį normalaus skonio pojūčiai grįžo.

Taip pat žadu stiprinti savo kūną fiziškai ir padirbėti ties lankstumu. Kompiuterastams to būtinai reikia 🙂

Tai kol kas tiek. Jei kas netingite, pasidalinkite savo pasižadėjimais įvairiems Naujiesiems – tiek pavykusiais, tiek nesėkmingais.

Reklama
Komentarai
  1. eos parašė:

    Ačiū už įrašą. Man patinka skaityti kitų įrašus apie įvykdytus/neįvykdytus pažadus ir naujus pasižadėjimus. Naujametinis laikotarpis daug kam asocijuojasi su kažkokia nauja pradžia, kuri verčia peržvelgti praėjusius metus bei ką nors pasižadėti. Pati nieko nežadu, nes, praktika rodo, paskui lengvai pamirštu laikytis. Linkiu atkaklumo visiems pasižadėjusiems.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.