Kalėdos!

Posted: 2013-12-25 in Pezalai
Žymos:,

Žaisliukas ant Kalėdinės eglutės | Darau, blėTaigi, mieli skaitytojai, sveikinu Jus su švenčiausiomis (nuo žodžio „šventė“) Kalėdomis! Jeigu dabar skaitote ir yra Kalėdos, tai kad jus kur, ko čia sėdite prie kompų ar nosis į telefoną įmerkę? Eikit Kūčių vakarienės damušt, su dovanom pažaist ar dar kažką!

Ko galima palinkėti Kalėdų ir visokių kitokių progų progomis? Manau, kad vertingiausia žmogaus gyvenime yra sveikata, o toliau — visokie artimieji bei jų sveikata atitinkamai. Tai visiems linkiu sveikatos, kad užtektų ilgam.

Šiaip stebiuosi vienu dalyku: atsiranda žmonių, kurie pradeda visaip garsiai vaizduoti, kokios nesąmonės yra šventės. Arba kaip „nekenčia vasaros“. Arba kaip nešvenčia gimtadienių. Arba kaip nevalgo pusryčių. Kiekvienam savo, bet kam tas reklamavimasis garsus ir noras pasirodyti kažkokiais ypatingais ir kitokiais? Galų gale, kodėl tiesiog neatsipalaiduoti ir nesidžiaugti visuotiniu pamišimu?

Aš prieš šventes nemaištauju. Šventės apskritai tam ir yra: kad švęstumėm. Ir visai gerai, kad yra visuotinės šventės, kai tikrai visi kraustosi iš proto. Tai yra gėris, galime pasidžiaugti esą vienos didžiulės minios dalimi. Nebūtina juk visą laiką prieš tą visuomenę maištauti, o jau per šventes, manau, ypač.

Pamenu, mama sakydavo, kad geriausia šventė — nieko nedaryti. Na, čia dėl to, kad prieš Kūčias ir Kalėdas tekdavo gausiai ruoštis: puošti, šveisti, gaminti kalnus patiekalų ir pan. Atseit, tikra šventė būtų, jei viso to ir dar kažko įprasto nereikėtų daryti. Na, kaip sakė vienas mano bičiulis, tikros atostogos yra tokios, kai gali ryte atsibudęs atsikimšti butelį alaus. Iš dalies pritariu, nes tas butelis alaus simbolizuoja laisvę daryti tą, ką nori. Atostogos, šventės — tai laikas sau.

Man irgi smagu, kai per šventes nereikia niekuo per daug rūpintis. Pasigaminti valgyti dviem dienom į priekį, prisipirkti vyno, kurį gersime karštą, „prisinuomoti“ filmų spoksojimui. Per kažkurias Kalėdas peržiūrėjom visą Harį Poterį. Per kitas — Karibų piratus. Ir dar kažką esam žiūrėję per šventes.

Galime, va, pasidalinti nuomonėmis, kokia eglutė geriau: tikra ar dirbtinė? Šiaip daug girdžiu nuomonių, kad „netikra eglutė“ — tai ir Kalėdos netikros. Arba kad trūksta kažkokio ten grožio, jausmo ar dar kažko. Tas tiesa, tikra eglutė kvepia, jos „sumedžiojimas“ yra tam tikras ritualas, paprastai vyriškas. Bet spyglių valymas ir nešimas į konteinerį man yra visai nelinksmos pareigos. Todėl jau keleri metai turime dirbtinę eglutę. Dviejų dydžių netgi. Galim iki pat lubų sutverti, o galim vieną gabalą palikti dėžėje ir pasistatyti mažesnę. Liuks. Nesibado, spyglių nemėto ir išardyti paprasta. Praktiška labai. Ir vaikų namie turint šiek tiek saugiau bei ramiau. Galima dar pasvaigti iš žaliosios pusės, kad, atseit, nežudžiau jokio medelio. Na, ir taip nežudydavau, tik pirkdavau, ale va, neprisidedu prie to. Tiesa, šita dalis man visai nerūpi, kirto tas eglutes ir kirs toliau, nematau jokios bėdos. Juolab, kad jas specialiai tam kirtimui augina, miškai nuo to tikrai nenyksta.

Žinote, galvoju, kad šventės dar yra gerai tada, kai šeimoje yra kažkokios tradicijos. Tebūnie jos tokios pačios, kaip visų, kopijuotos, pavyzdžiui, dovanų dovanojimas. Tačiau tai yra svarbu. Žmogaus gyvenimą tradicijos ypač sutvirtina. Mes patys turime tradiciją kepti įvairius sausainius šventėms. Būna toks prieškalėdinis kepinių maratonas namuose. Vaikai Kalėdų ir tų tradicijų laukia, kaip pasiutę. Aš pats iš vaikystės daug tų tradicijų pamenu ir negaliu be jų tiesiog. Tiesa, ne kažką esu tų tradicijų į savo paties šeimą atsinešęs, bet turiu vieną griežtai sau privalomą: suvalgyti Kūčių vakarą šprotų. Nebūtų šprotų, nebūtų man švenčių tiesiog.

Juokinga, kai susikerta tradicijos. Pavyzdžiui, mano ir mano žmonos šeimose kūčiukai vartojami skirtingai. Na, gal ne tiek kūčiukai, kiek aguonpienis. Mano žmonos šeimoje aguonpienis geriamas stiklinėmis. O manojoje padaromas didžiulis bliūdas aguonpienio ir į jį suverčiamas kilogramas kūčiukų. Prieš sėdant prie stalo dvylikai patiekalų. Kol valgomos visos tradicijos, kūčiukai gerai išmirksta ir užbaigimui valgoma tokia aguonpienio-kūčiukų sriuba. Gėrimo iš stiklinių ir be išmirkytų kūčiukų aš visiškai nesuprantu ir žiūriu į tai ypatingai kreivai. Na, bet įpratimas yra įpratimas. Mūsų šeimoje užtai šios vartojimo tradicijos maišosi ir tiek, kartais lengvai pasijuokiant vieniems iš kitų.

Dar turime tradiciją visa šeima nusifotografuoti prie eglutės per Naujuosius ar tuoj po jų. Nelabai dažnai visi kartu fotografuojamės, nes paprastai vienas šeimoje yra fotografas. Bet per šventes tai darome būtinai — su kokio nors draugo arba trikojo pagalba.

O pabaigai mane smagiai nuteikęs Galinos Dauguvietytės straipsnelis apie vienišas Kalėdas. Įdomi ir tuo pačiu normali gyvenimiška nuomonė.

Na tai kaip ir tiek, va toks mažas šventinis įrašėlis.

Reklama
Komentarai
  1. paul parašė:

    Aš, beje, paantrinsiu dėl kūčiukų ir aguonpienio. Žmonos giminė taip pat kabina juos iš puodelių. O galiausiai buvau nustebintas, kai pirmąkart bandė mane vaišint kūčiukais: gavau puodelį su 3-4 kūčiukais, kurie plūduriavo kaip plūdės…. kisieliuje.
    Dabar linksm 😉 Su šventėm! Gerų 2014’ųjų metų!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.