Kalbėjimas kitiems ir kitos nesąmonės

Posted: 2013-12-01 in Tėvystė
Žymos:

Begemoc | Darau, blėŠiandien sugalvojau papaistyti tokia laisva tema, kuri nebus labai nuosekli — greičiau bus toks minčių srautas ir kratinys.

Pirma mintis apie situaciją, pavyzdžiui, parduotuvėje. Vaikas pradeda kažkaip netinkamai elgtis, tėveliai pradeda kažką nelabai rišlaus burbėti, iš serijos „kaip tu čia dabar elgiesi, taip nedaryk, nelįsk ten, oj ką tu čia darai“ ir panašiai. Bet nelabai kažką padaro. Ir kalba kažkaip sukaustytai, neramiai ir dar akim į šalis šaudo, kas čia tą sceną stebi. Kitaip sakant, tas burbėjimas skirtas ne jų vaikui, o aplinkiniams. Bandymas kažką tai parodyti: lyg ir savo poziciją, lyg ir tai, kad kažką daro… Bet tame burbėjime nėra nieko asmeniškai vaikui. Na, kitaip sakant, namie tie tėvai taip nekalbėtų, elgtųsi drąsiau ir užtikrinčiau.

Situacija pažįstama, bet aš iš patirties žinau viena: joje reikia susiimti ir elgtis taip, lyg būtumėte su vaiku vieni. Įjungti tunelinį matymą, atsiriboti nuo aplinkos ir būti savimi, o ne marionete, bandančia įtikti publikai. Dėl šios pačios priežasties žmonės pasimeta, kai jų vaikas pradeda parduotuvėje siautėti, kristi ir spardytis, griauti prekes ir panašiai. Imperatyvas ir ryžtas kažkur ištirpsta.

Jei pažinote save, linkiu kuo greičiau keisti nusistatymą 🙂 O tai bus blogai 🙂 Šią ribą įveikti nėra lengva, bet norint gerų rezultatų privaloma.

Antra mintis apie tėvus, kurie vedasi vaikus į visokius renginius ir kitas vietas ir jų… nedrausimina. Apie šitą buvo geras Austėjos Lansdbergienės įrašas feisbuke. Originalaus straipsnio neatsekiau, bet prisipažįstu, įsiutino tokia tema. Tiksliau, sukėlė pyktį prieš visus tokius mėmes tėvelius, kurie bijo savo vaiką paliesti ir pastatyti į vietą. Aš nesakau, kad vaikus reikia laikyti ant pavadėlio su bizūnu, tačiau turime mokyti juos elgtis tinkamai. Juk patys, pavyzdžiui, ant scenos nelipam, po salę nelakstom ir garsiai nešūkaujam. O vaikams leidžiam. Tai, blė, vatafak? Kur nuoseklumas?

Trečia mintis apie ne visai vaikus. Buvau Manto Jankavičiaus koncerte. Ir šiaip, ne pirmam renginy atkreipiu dėmesį, kad tam tikros amžiaus grupės vyrai, atrodo, į koncertus, renginius ir teatrą ateina kaip į turgų. Na, vos ne su išeiginiais treningais. Mane mama mokė, kad einant į teatrą, į renginį, netgi išnešant šiukšles į kiemą negalima atrodyti bet kaip. Viešoje erdvėje reikia galvoti apie savo įvaizdį ir išvaizdą. Tad man keista, kai matau maždaug keturiasdešimtmetį vyriškį su žmona, kuri pasipuošusi, pasidažiusi, kitaip sakant, atėjo į renginį švęsti ir gerai praleisti laiką, patį atrodantį, kaip ką tik iš tvarto beveik. Su neaiškios kilmės megztiniu, netinkamomis prie jo kelnėmis ir nepriderintais batais.

Tiesa, džiaugiuosi, kad jaunesni vyriškiai stengiasi pasipuošti labiau. Jei ir su megztiniu, tai su jauntviškesniu, priderintu kokiu aksesuaru ar pan. Nors pats ir neturiu, bet man visai patinka toks aksesuaras, kaip kaklaskarė ar kažkoks panašus šalikėlis.

Tad ir galvoju, kad vaikams reikia diegti suvokimą, jog vieša erdvė prasideda už namų durų. Pamenu, dar mokykloje būdamas perskaičiau kažkokį istorinį rašinėlį apie egiptietes ir jų puošimosi tradicijas. Į daržą neidavo nepasidažiusios, nes juk kaimynas gali pamatyti.

Šiaip, mano tinklaraštį vartantiems vyriškiams rekomenduoju pasikapstyti „Real Men Real Style“ kanale. Vien ko vertas patarimas, kaip trimis būdais pasiraitoti marškinių rankoves ir apie tai, kaip tie būdai padeda išlaikyti trečdalių taisyklę bei gerai atrodyti nuotraukose 🙂

Ketvirta mintis labai sena, skaityta dar prieš „įsigyjant“ vaiką. Švedijoje yra tokia kelionių paslauga: kelionė be vaikų. T.y. specialūs čarteriniai reisai, kur nepriimami vaikai, specialūs viešbučiai, kur nėra vaikų ir panašiai. Pamenu audringas diskusijas, koks tai nužmogėjimas ir panašiai. O aš, tiesą sakant, tokiai minčiai labai labai pritariu. Dar pamenu ta tema ir Beatos Nicholson rašliavą, kad kelionė su vaikais – tai jums ne SPA ir ne kokios tai atostogos. Beatos rašliava kiek susijusi ir su antra mintimi, kad vaikus reikia padėti į vietą. Nebūti mėmėmis, blė.

Tai va, aš tikrai esu už atostogas ir poilsį be vaikų, įskaitant visą paslaugų paketą ir esu pasiruošęs už tai primokėti. Nes tai yra riliaksas nuo tos nuolatinės kovos, ją primenančių garsų ir visų kitų su tuo susijusių „nemalonumų“.

Penkta mintis pratęsia ketvirtąją. Pamenu, viena žmonos draugė kartą išreiškė požiūrį, kad gi negalima sau leisti tokios minties, kad nuo vaiko pavargsti. Juk tai tavo vaikas, kaip gi tu gali pavargti nuo jo? A va taip va, galiu. Ir turiu tam visas teises. Suprantate, kai kuriems vaikai yra šventi. Tokios mamos aria nuo ryto iki vakaro, pajuodusiais paakiais, praradusios net ir reikalingus kilogramus, perbalę, panašios į giltines, bet joms viskas ok, jos juk MOTINOS. Aš tai manau, kad gal jau geriau nuo vaiko pavargti ir paskui nuo jo atitinkamai ir stengtis pailsėti… ir netgi leisti sau mintyse trenkti tą mažą įsiutinusį padarą į sieną. Tai yra sveika ir normali reakcija. Normalu yra pavargti.

Kame čia kampas? Ogi paprasčiausiai tame, kad žmonės nesugeba suvokti savo jausmų prigimties, neturi apie tai žinių ir elementariai bijo. Jie bijo, kad jei pasakys (ir dar, neduokdie, garsiai) kažką „blogo“ (atkreipkite dėmesį į kabutes) apie savo vaiką, tai lyg ir mažiau jį mylės.

Nesąmonė. Meilė vaikui nedings dėl to, kad ant jo supyksite, kad nuo jo pavargsite, ar kad išgrūsite romantiškam savaitgaliui pas senelius. Vaikai, tarkim, iki tam tikro amžiaus nemoka jausti dviejų jausmų vienu metu ar jų suvokti. Jei jau pyksta, tai nemyli. Jei myli, tai nepyksta. O mes, suaugę žmonės (jei esam brandūs ir sveiko proto) šį dalyką sugebame. Aš galiu mintyse norėti savo antrajai pusei ar atžalai galvą nunešti, bet meilė mano nuo to nė kiek nesusilpnėja. Net labai pykdamas žinau, kad myliu ir savo žmoną, ir savo dukrą.

Tad leiskite sau pavargti ir… pailsėti.

Šešta mintis jau seniau mano išreikšta, bet pasikartosiu: šeimoje partneris yra svarbiau už vaikus. Visada. Pamenu tokį klausimą: žmona ir vaikas serga mirtina liga. Turi vieną, galinčią pagydyti, tabletę — kam atiduosi?

Aš neatsakysiu, bet, tikiuosi, supratote.

Na tai tiek šiam sekmadieniui.

P. S. Paveiksliukas ne į temą, nes straipsnis be temos ir be ryšio.

Reklama
Komentarai
  1. paul parašė:

    Aš tik noriu paantrinti dėl partnerio… Dalyvaujant Šeimų universiteto programoje teko išgirti tokį posakį: “Jūsų sutuoktinis – vienintelis asmuo kurį JŪS RENKATĖS. Tai jis liks, kai vaikai bus užauginti ir išleisti į gyvenimą; su juo turėsit nugyventi likusį gyvenimą Todėl nieku gyvu negalite jo pamiršti“. Todėl reikia rasti laiko vienas kitam. O vaikai turi suprasti, kad jūs – viena komanda. Vaikai jausis ramūs ir saugūs, kai matys abu tėvus veikiančius išvien.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s