Knyga: Andrius Tapinas — Vilko valanda

Posted: 2013-11-23 in Pezalai
Žymos:,

Andrius Tapinas — Vilko valanda | Darau, blėTaip jau sutapo, kad kaip tik skaitau A. Bruštein trilogiją apie maždaug to paties meto Vilnių, kuris yra aprašomas alternatyvioje istorijos linijoje ir A. Tapino knygoje. Po pirmos ir antros A. Bruštein knygų panorau kiek prasivėdinti smegenis nuo rusų kalbos ir pasimėgauti laisvai besiliejančiu lietuvišku tekstu. Be to, žmona užspaudė, kad knygą perskaityčiau. Aš pats šiaip nenorėjau, prisipažįstu. Neturiu akies ant lietuviškų knygų, bet tai daugiau gatvės populizmas, nei rimtas nusiteikimas. Iš tikro lietuviška literatūra pakankamai gera. Echm, išskyrus vieną dalyką… nežinau, kodėl, bet lietuviški autoriai, ypač pradedantieji ir šiuolaikiniai, nesugeba sugalvoti veikėjams normalių vardų. Na, pvz. kažkurios čia autorės knygoje veikėjai Raigardas ir Valdonė… ble, ble, nu kas pažįstate žmonių tokiais vardais? Vienetai gal atsiras… O čia dar pagrindiniai veikėjai… vienas iš jų būtų kokiu retesniu vardu, nu tai gerai, gal… bet abu? Kodėl nepaėmus kokio Vytauto ir Ingos? Ar Mindaugo ir Eglės? Nu ir kas, kad vardai dažni ir netgi nuvalkioti, užtai į akis nekristų…

Knyga patiko kažkur iki 80%. Paskui pradėjo kilti negeras jausmas: veiksmas toliau šėlioja, tai kas bus pabaigoj? Taip sakant, p*st ir pabaiga? Na ir akurat, taip ir buvo 😦

Šiaip jau stympankas (nežinau, kodėl lietuviškai tas reikalas vadinamas stimpanku, angliškai steam yra su mūsiška „y“, todėl aš taip ir rašysiu) man visai prie dūšios. Kaip ir turbūt daugumai. Dvelkia kažkokiu alternatyvumu, senove, retrizmu ir tuo, ko nebeliko šiuolaikinėje pramonėje: oda, žalvariu, medžiu, drobe ir nuliu plastmasės. Dar herkoninėmis klaviatūromis, bet čia jau susiję su senais teletaipais ir pirmaisiais kompiuteriais. Na, nenukrypkime.

Taigi stympankinis vilnius XX a. pradžioje. Kai kurios technologijos ir alchemijos truputuką perspaustos, bet čia niekis. Fantastika juk. Dar truputukas magijos įpainiotas, tas irgi priduoda šarmo. Praplėčiau išsilavinimą apie žydų ir britų mitologiją — tai irgi puiku. Istorinės asmenybės žinomais vardais tai tikrai gerai apipainiotos, be portretų aprašymo daugiau niekas nesutampa.

Kažkas iš maniškio skaitytojų klubo išreiškė mintį, kad „Vilko valanda“ palyginti su „KGB vaikais“ per lengva, siužeto linija per paprasta. Negaliu palyginti, bet šiaip pakako man ten tos intrigos. Knyga įtraukė ir buvo malonu skaityti. Pasvirusių kryželių ir rūkelių nebuvo. Tiesa, mano brangioji pyko, kad per daug autoriui įkalta lietuviško pedagoginio literatūrinio rašinėlių šablonizmo: jis buvo toks ir anoks, o toks ir anoks buvo todėl, kad buvo šitaip, šitaip, va ir va kaip… Na, aiškinamosios beletristikos, atseit, daugoka. Aš kadangi nesu kritiškas, tai nepastebėjau, bet vienas sakinys mane „nužudė“:

  • Lengviau atsikvėpęs garbusis alchemikas, per gyvenimą nenuskriaudęs net musės, kolekcionuojantis drugelius ir mėgstąs muziką, nuspaudė gaiduką, ir sukalenęs kulkosvaidis…

Žvengiau šitoj vietoj į pagalvę (nes mano merginos jau taikėsi miegoti). Musių, matai, neskriaudė, garbusis, o drugelius žudė negailėdamas ir ant mieto smaigstė… Nu, čia nerealu 😀

Toliau. Knygoje yra viena sekso scena. Tai va, jei galėčiau, pasakyčiau autoriui: žinokite — nereikėjo. Tikrai nereikėjo. Nebloga ta scena, bet būtų užtekę tik užuominos. Na, suprantate, toks jausmas, kad autorius rašė rašė, staiga užėjo nevalingas fiziologinis efektas ir nesusilaikė. Prirašė biškį. Žodžiu, aš nesuprantu. Arba tų scenų tada knygoje turi būti bent kas šimtą puslapių po vieną, arba nereikia. Kas nori scenų, gali visokius ten atspalvius ir bibliotekininkes skaityti.

O pabaiga, kaip minėjau, man susivartė per greitai. Ir dar per daug buvo palikta užuominų iš serijos laukite tęsinio.

Beje, knygos iliustracijos komiksų stiliumi tai nerealios! Labai patiko. Ir dar labai patiko alternatyvieji Vilniaus rajonų pavadinimai. Gal tik vienas pasirodė kiek lėkštokas, bet nesakysiu, kuris. Alternatyviojo laikmečio atmosfera Rusijos imperijos apsuptyje irgi liuksiška.

Jausmai dviprasmiški. Knyga lyg ir patiko, buvo smagu skaityti, bet va pabaiga išsivartė per greitai ir tikrai per paprastai. Mano skoniui kažko pritrūko. Bet šiaip gera knyga, rekomenduoju paskaityti. A. Tapiną, kaip rašytoją, užgerbiau.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s