Knyga: Александра Яковлевна Бруштейн — В рассветный час

Posted: 2013-11-12 in Pezalai
Žymos:

Александра Яковлевна Бруштейн — В рассветный час | Darau, blėMergaitės gyvenimas XIX a. pabaigos Vilniuje tęsiasi (pirma trilogijos dalis jau aprašyta). Pasakojimas tebedžiugina. Atsiskleidžia dar daugiau to meto kultūrinių subtilybių. Ypač pralinksmino toks socialinis mergaičių instituto reiškinys, kaip garbinimas (обожание). Pasirodo, kad būtina kažką garbinti. Jei garbini vyresnių klasių mergaites, reikia paskui jas sekioti, kartoti jų judesius, pakišinėti dovanėles ir kitaip sunkiai dirbti. Garbinant mokytojus paskui sekioti nebūtina, bet dovanėlės vis dar privalomos. O galima garbinti ir kokį nors aktų salės paveikslą, pavyzdžiui, carą… ir, be abejo, padūsauti: ох, мой дуся Александр…

Knyga ne blogesnė už pirmąją, gal kai kuo net ir įdomesnė. Šiek tiek mažiau propagandos. Bet visiems praeitį garbinantiems romantikams galiu pasakyti: nebūkit naivūs, prieš šimtą metų gyvenimas buvo labai jau nykus ir nelengvas. Šių laikų bambekliams galiu pasakyti tą patį: džiaukitės tuo, ką turite.

Lietuviškai knyga taip pat buvo išleista 1959-aisiais ir vadinasi „Auštant“.

Dar vienas kultūrinis reiškinys, turintis atspindį ir šiais laikais: berniukai su mergaitėmis nedraugauja. Na, čia nieko stebėtino, šitą gerai prisimenu ir iš savo vaikystės.

Šioje knygoje aprašytas ir tuo metu vykęs rimtas istorinis reiškinys: priešpaskutiniojo Rusijos caro liga ir mirtis bei įtampa laukiant naujojo caro manifesto. Manifesto iškarpos knygoje, beje, pateiktos, tai jį skaityti yra kažkas tokio. Na, per kelis puslapius besitęsiantis caro titulų sąrašas, kuriame yra ir toks titulas kaip князь литовский. Na ir kaip visos mergaitės provoslavės praleidinėjo pamokas bažnyčioje besimelsdamos už caro sveikatą, o kitatikės (kaip ir autorė) — buvo laisvos. Kas ištiko knygos heroję, kuri savo dienoraštyje vietoje laisvų caro laidotuvių dienų įsirašė праздник, galite nuspėti…

Štai sužinojau, kad buvo anuo metu daug gerų žmonių, kurie rūpinosi tuo, kuo šiais laikais rūpinasi valstybė: našlaičių namais, senelių prieglaudomis ir panašiomis kitomis labdaringomis įstaigomis. Pinigų rinkėjai mindavo mylių mylias aplankydami visokius pasiturinčius žmones (be abejo, ir autorės tėvus) prašydami jų organizacijas paremti. Anuomet valdžiai visi vargšai buvo giliai vienoj vietoj. Našlaičiai, sergantys darbininkai, bejėgiai senukai buvo niekam neįdomus. Išskyrus tuos, kurie norėjo kažkuo pasirūpinti. „Valdžia nepasirūpina, tai velniop tą valdžią, patys pasirūpinsim“. O autorės motina rūpinosi visokiais našlaičiais kaišiodama juos amatininkams į pagalbininkus (už pinigus), kad gyvenimo pamesti vaikai kažką išmoktų ir užaugę užsidirbti galėtų. Šioje knygoje kaip tik ir aprašytas toks amatininkų lankymas, peržiūra, kaip jie moko pagalbininkus ir koks įvyksta konfliktas, kai užėjus pas vieną buožę siuvėją, kuri pati išsirenka pagalbininkes, pamatoma kaip su jomis elgiamasi…

Gera knyga, rekomenduoju ir šitą.

Advertisements
Komentarai
  1. […] va lyrinis nukrypimas. Rekomenduoju visą trilogiją. O čia mano įrašai apie pirmąją ir antrąją dalis. Yra ši trilogija ir lietuviškai, tik reikia bibliotekose pasiknisti. O jei skaitote […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s