Laminatorius. Dabar

Posted: 2013-10-21 in Darbeliai
Žymos:, ,

Taip, nesulaukiau Kalėdų, kaip buvau žadėjęs. Vienas biesas vis gundė įsigyti laminatorių, nes taip patogiau, nes kokioj nors Vikingų išparduotuvėj jis visai pigus, nes… Silpnas aš žmogus, pasidaviau gundymams ir prieš kokias dvi ar tris savaites įsigijau laminatorių. Tiesa, palikau visgi didelę sumą pinigų, apie dvidešimt vienetų. Negerai šitaip švaistytis, bet…

Perspėju, iliustracijų bus daug. Laminatorių perdarinėti spausdintinių plokščių gamybai užtruko apie pusantros valandos. Tiesa, valandą iš to laiko ieškojau kažkur nukišto naujo termosaugiklio… Bet apie viską iš eilės.

Visų pirma, aš to laminatoriaus norėjau Kalėdoms dėl to, kad tai buvo šiokios tokios derybos su mieląja antrąja puse. Aš ir pats suprantu: namai mūsų ne guminiai, čia tau ne koks tranzistorius ar mikroschema, kur gali stalčiuj visą krūvą pakavot. Laminatorius, nors ir nedidelis, bet užima vietos daugiau už lygintuvą, tarkim. Bet visgi nedidelė kaina nusvėrė ir kiek pasiderėjęs paankstinau šio daikto įsigijimą. Tiesą sakant, nuo minčių, kaip galėčiau su laminatoriumi kurti kiek sudėtingesnes ir gražesnes plokštes, buvau taip susiliūdinęs, kad net kelis pasikrapštymus numečiau šalin. Nepažadu jais trykšti ir dabar, bet patogumo šiek tiek turėsiu.

Ką gi, kiek bendros informacijos. Jeigu net ir nesidomite elektronika, bet skaitinėjate mano paistalus, tai jau žinote apie lazerinį-lygintuvinį plokščių gamybos metodą. Deja, lygintuvas, rankos ir kiti su tuo susiję faktoriai lemia šiokių tokių netikslumų. Esu pasigaminęs pakankamai sudėtingų plokščių ir su lygintuvu. Vieną netgi su vidutinio smulkumo paviršine mikroschema TQFP-32 korpuse. Tad — norint įmanoma. Net ir mano daromo šilumos valdiklio plokštė yra pakankamai sudėtinga su krūva visokiuose tarpuose pravedžiotų takelių. Tik va, tos plokštės vieną versiją visai sugadinau, jau išėsdintą teko išmest, o kitą spausdinau su lygintuvu per penkis kartus. Ir tai tikrai išvargino. Todėl apie laminatorių pradėjau svajoti, kaip apie kokią dangiškąją maną.

Pastabėlė tiems, kurie sugalvos man parekomenduoti fotorezistą: ne, ne ir dar kartą ne. Aš tokiems dalykams esu per didelis tinginys, o (ne)moksliškai internetuose jau įrodyta, kad fotorezistas ir brangiau kainuoja, ir ilgiau užtrunka. O ir kostmosų man kol kas dar tokių nereikia. Prireiks — užsisakysiu gamyklinių plokščių iš bičiuliškos Kinijos, jei jau tokią sudėtingumo ribą peržengsiu.

Taigi prestižinio prekės ženklo laminatorius iš „Vikingų išparduotuvės“ už dvidešimts litų:

Nedidelis pigus laminatorius perdarymui | Elektronika | Darau, blė

Šalia penkių eurocentų moneta masteliui. Nepagalvokite, aš ne koks emigrantas, tik tinginys. Eurocentų mėtosi aplinkui, o iki tikros lietuviškos piniginės iš darbo kambario toli eiti…

Laminatorius turi įdomų jungiklį. Galvojau, kad tai įjungimo mygtukas. Pasirodo, ne — yra ir kažkoks „šaltasis“, o gal „vėsusis“, laminavimas:

Laminatoriaus režimo jungiklis | Elektronika | Darau, blė

Taigi laminatoriai veikia paprastai. Iki tam tikros temperatūros įkaitina viduje esančius aliuminio „radiatorius“ ir per juos voleliais leidžiamą plastiką gerai suspaudžia bei prilipdo prie įdėto dokumento ar panašaus kokio nors daikto. Tačiau laminatoriuose būna 120 ℃ termojungiklis. Deja, tam, kad prie montažinės plokštės prilipdytų tonerį, tokios temperatūros nepakanka. Na, tai visi plokščių mėgėjai, panašūs kiek į mane (o gal aš į juos bandau būti panašus), laminatorius perdaro. Na, kad jie kaitintų labiau — iki 170 ar netgi 200 ℃. Tam laminatoriuje reikia pakeisti dvi detales: termojungiklį ir termosaugiklį.

Apie perdarymą perskaičiau Mindaugo įrašą, o po to ir pažangesnį variantą Giedriaus tinklaraštyje. Na, pastarasis tai naglas, su procesoriumi ir norima temperatūra. Turiu tinkamų detalių įskaitant ir termoporą su konvertuojančiomis mikroschemomis, bet kad per daug man terlionės dėl abejotinos vertės. Pasirinkau paprastesnį variantą.

Maniškis laminatorius standartinis, tad jame yra 120 ℃ termojungiklis ir 195 ℃ termosaugiklis. Pastarasis reikalingas tam, kad neperkaistų viskas be proto, jei termojungiklis netyčia nesuveiktų. Kai kurie žmonės vietoj temperatūros kėlimo sulėtina laminatoriaus volelių sukimąsi, kad plokštė lėčiau per juos keliautų ir spėtų geriau įkaisti. Deja, aš su mechanika, o ypač tokia, bendrauju prastokai, o ir varikliukas čia įdėtas pigus, nuo 220 V maitinamas. Tai jo apsukų jau paprastai nepareguliuosi, o dantračiais užsiimti… na, patys žinote.

Pirmiausia ištyriau vietinę rinką. Termosaugikliai nebrangūs, įsigijau vienoje kontoroje 245 ℃ už pusantro lito. O va termojungikliai, bjaurybės, brangūs, virš dvidešimties. Brangiau už laminatorių. Nesąžininga kažkaip. Mindaugas davė RCL nuorodėlę už 8 Lt. Nuėjau — neturi. Nusispjoviau ir užsisakiau porelę iš bičiuliškos Kinijos, nes po vieną kainos panašios. Taigi už nepilnus aštuonis litus (ir greitai!) atkeliavo du 160 ℃ termojungikliai. Štai laminatoriaus tiuningo komplektas:

Laminatoriaus pritaikymo (tiuningo) komplektas PCB montažinių plokščių gamybai: termojungikliai ir termosaugiklis | Elektronika | Darau, blė

Metas imtis ardymo. Laminatoriaus varžteliai, kaip ir daugumoje panašių prietaisų, slepiasi po guminėmis kojytėmis:

Guminės laminatoriaus kojytės | Elektronika | Darau, blė

Ir glūdi ten ertmėse varžteliai:

Ertmėse glūdintys laminatoriaus varžteliai | Elektronika | Darau, blė

Laminatorius išardytas. Ant aliuminio plokštės pūpsantis baltas bumbulas — korpuse įtalpintas termojungiklis:

Išardytas laminatorius su matomu termojungikliu | Elektronika | Darau, blė

Kiek sunkiau buvo rasti termosaugiklį. Jis gudriai įkištas į įpjovą aliumininiame radiatoriuje ir įvilktas į temperatūrai atsparų kembriką. Nuotraukoje kembriko galiukas ištrauktas — bandžiau išimti termosaugiklį, nepavyko:

Laminatoriuje įtaisytas termosaugiklis | Elektronika | Darau, blė

Ką gi, teks nuimti šoninę laikančiąją detalę ir laminatorių paardyti nuodugniau. Beje nuotraukoje matosi ir tikrasis mandras laminatoriaus jungiklis, juodas toks, dešinėje viršuje. Laminatorius įjungiamas nuleidus padavimo platformą. Užlenkus į viršų jungiklis nebespaudžiamas ir laminatorius išjungiamas. Savotiška, atsižvelgiant į tai, kad yra rimtas jungiklis tarp karšto ir šalto režimo…

Pavyko paprastai, štai ir termosaugiklis jau be kembriko, ištauktas į laisvę:

Ištrauktas laminatoriaus termosaugiklis | Elektronika | Darau, blė

Kaip matote, su laidais termosaugiklis sujungtas gnybtais. Bandyti prilituoti būtų nesąmonė, nes prie šio termosaugiklio ribinės temperatūros lydmetalis jau ištirptų.

Tie gnybtai nusiima nesunkiai juos kiek paspaudinėjus replytėmis. Tačiau paskui juos daugiau praskėsti šioks toks iššūkis. Aš iš savo atsuktuvėlių rinkinuko išsirinkau porą lendančių ir platėjančių galvučių ir tiesiog lėtai įgrūdau:

Atsuktuvėlio antgaliu plečiamas elektros laido gnybtas | Elektronika | Darau, blė

Dabar nedidelė gudrybė. Norint gražiai vėl sujungti laidą su termosaugiklio kojele šitą gnybtą būtina užmauti ant laido izoliacijos:

Ant elektros laido užmautas jungiamasis gnybtas | Elektronika | Darau, blė

Tada jį galima gražiai užmauti su visu laidu ant detalės kojelės ir… štai naujasis termosaugiklis beveik vietoje:

Naujas laminatoriaus termosaugiklis | Elektronika | Darau, blė

Beje, termojungikliai buvo su tvirtinimo detalėmis-žiedeliais, kurie man nereikalingi. Nuimti tokį jo nesugadinus buvo užduotėlė panaši į Cast Elk galvosūkio išsprendimą — išspręsti pavyko visaip gražiai taikant ir klibinant:

Termojungiklis su nuimtu tvirtinimo žiedu | Elektronika | Darau, blė

Na, paskui įlitavau termojungiklį į vietą, surinkau laminatorių ir, aišku, kaipgi be ištestavimo. Atsispausdinau štai tokį paprastą plokštelės piešinėlį su Atmega8A-AU procesoriuku TQFP-32 korpuse (na, ne visai tiksliai, bet koks procesoriukas čia su tokiu korpusu tiktų):

Ant lankstinuko atspausdintas plokštės piešinys bandymui su laminatoriumi | Elektronika | Darau, blė

Piešinėlį prie plokštės priklijavau nedideliu kiekiu statybinės apsauginės juostelės, kuri yra popierinė ir nelabai degi:

Statybine apsaugine juostele prie plokštės priklijuotas piešinys bandymui su laminatoriumi | Elektronika | Darau, blė

Pirmyn, laminatorius jau „vynioja“ pirmąjį raundą:

Iš laminatoriaus lendanti montažinė plokštė su piešiniu | Elektronika | Darau, blė

Blogai, aš dar nepažinojau savo laminatoriaus. Raudona lemputė reiškia, kad jis dar neįkaitęs ir naudoti negalima, reikia palaukti. Nors po kelių praleidimų plokštė tapo gan karšta, bet toneris nenorėjo prilipti:

Prastai prie plokštės prilipęs toneris dėl neįkaitusio laminatoriaus | Elektronika | Darau, blė

Paskui supratau, kad reikia leisti lemputėms užgesti, o paskui žalia rodo, kad laminatorius yra „dašildomas“. Po kelių praleidimų gavosi visai neblogas piešinukas:

Laminatoriumi ant montažinės plokštės užklotas tonerio piešinys | Elektronika | Darau, blė

Tarpelius tarp TQFP kontaktų kiek pakoregavau smeigtuku. Ten toneris nebuvo išplitęs, tiesiog popieriaus kiek nenuvaliau, baisoka buvo. Tikslumas, kaip matote, vsiai neblogas. Tiesa, vienas takelis nutrūko, bet čia smulkmena, su lygintuvu būna blogiau. Ir truputį aptrupėjo LCD ekranėlio litavimo kontaktai. Pakoregavau nagų laku, kaip visada. Beje, popierius, palyginti su lygintuvo metodu, atsiklijavo labai lengvai. Buvau nustebęs. Ir vientisi plotai kur kas geresni, mažiau pažeisti. Tad pirmas laminatoriaus naudojimo įspūdis tikrai geras.

Štai tradicinė nuotrauka su tinkamu šviesos kampu po plokštės ėsdinimo:

Laminatoriumi užnešta ir išėsdinta montažinė plokštė | Elektronika | Darau, blė

Taip taip, darau aš čia litavimo stotelę… tokią savotišką, 220 V lituokliams su kaip nors pritaisyta K tipo termopora. Nusižiūrėjau kažkur mintį, bet toliau viską generuoju pats. Čia, beje, jau antroji plokštės versija. Pirmąją buvau visai sėkmingai ir su lygintuvu pasidaręs, nes tą irgi neblogai įvaldžiau. Bet paskui kažką sugadinau procesoriuje ir teko viską demontuoti… Šita plokštė kiek papimpinta ir ištaisytos pražiopsotos ir nedagalvotos dizaino kliurkos.

O čia su blykste iš viršaus, kad būtų tikrai gerai matyti, ką laminatoriumi užneštas toneris paliko:

Laminatoriumi užnešta ir išėsdinta montažinė plokštė | Elektronika | Darau, blė

Beje, matyti, kad tas pirmas apžiūrėtas piešinio kampas taip ir neprilipo. Nereikia popieriaus atplėšinėti visgi per anksti. Bet kitą kartą žinosiu, kad laminatorių reikia gerai pakaitinti. Vargšas jis, 150 W, tai reikia duoti dešimt minučių užsikurti tikrai.

Beje, kiek ne į temą, bet dabar kaip tik Prismoje akcija va tokioms dėžutėms:

Maisto dėžutės plokščių ėsdinimui | Elektronika | Darau, blė

Jos labai geros — linksmos, spalvotos ir su gėlytėmis. Didžiausias gėris — labai gerai užspaudžiamas dangtelis, kuris yra skaidrus! Ėsdinant plokštes su peroksidu ir druskos rūgštimi tikrai galima prisikvėpuoti šlykčių dirginančių garų, o uždara dėžutė su skaidriu dangteliu jus nuo to apsaugos. Ir šiaip saugiau. Chemija yra chemija, su ja juokauti negalima. Dėžučių su skaidriais dangteliais, deja, nėra didelio pasirinkimo, o per šoną žiūrėti nepatogu, galima ir nepastebėti ko nors. Tad rekomenduoju.

Reklama
Komentarai
  1. mindogas parašė:

    Pagirtina! Labai geri rezultatai! Bet aš vėl sus savo idėjomis bei gundymais 😀
    Kaip tu ir pastebėjai Giedriaus laminatorius yra tikrai kietas, bet nebūtinai sudėtingas. Pvz pats dabar gamini savo stotelę ir teoriškai viska ta pati gali padaryti su jos elektronika bei programa – grūdi termoporą į laminatorių ir junginėji maitinimo signalą su tristoriumi(gal rele..). Juk taip pat darysis su lituokliu ar ne? Jei nevėlu pagalvok, gal butu verta litavimo stotelei padaryti lizdus termoporai bei valdomai srovei 😉 Aš pats taip pasidaryčiau bet deja litavimo stotele gaminau saugesnes įtampos (ty 40V) ir laminatoriaus kaitinimo elemento tokia nepamaitinsi. Giedriaus lapinatorius matai turi dideli privalumą – pas ji nėra temperatūros lakstymo tarp 120 ir 160 laipsniu (pas mane tokio termojungties specifikacija).
    Dėl statybines plėvelės tai tikrai logiška tokia naudoti. Tik nepatariu niekad jos klijuoti tiesiai prie PCB nes tada daug klijų liks ja nuplešus. Šiaip kartasi kai PCB matmenys yra kokias 5mm didesni nei pati plokštė aš mėgstu ne neklijuoti lipnios nes po pirmo praleidimo toneris jau laiko popierius.

    • Darau, Blė parašė:

      Jo jo, aš jau turiu mintį, kad antra termopora gulinės be rimtos veiklos. Kai iki stotelės „daeis“ rankos ir ji parodys, ką moka, gal ir laminatorių patobulinsiu.

      Buvau užklijavęs juostelės ant nenaudojamų plokštės plotų. Praktiškai tų klijų nenuėda paskui. Ir šiaip jie bjaurūs, sunku nuvalyt. Aš visokių tirpiklių stengiuosi vengti, tonerį valau tik šiurkščia kempinėle. Ir taip jau namuose yra ką uostyti…

  2. giedrius parašė:

    Aš palieku vieną šablono (popieriaus) galą ilgesnį apie 2cm, aš jį užlenkiu ant pcb ir tuo galu kišu į laminatorių.

    • Darau, Blė parašė:

      Aha, šįryt kaip tik išbandžiau. Padariau tokį kaip ir vokelį, tai kur kas geriau prilipo. Bet dabar jau neabejoju, kad darysiu išmanųjį temperatūros reguliavimą.

  3. Giedrius parašė:

    Užtenka vieną pusę palikti. Jei vokelis, tai popierius nevienodai prisispaudžia. Kiek pastebėjau geriausia temperatūra 190C, praleidžiu 2-3 kartus ir užtenka. Jei truputį didesnė temperatūra, pradeda strigti variklis. Matyt kažkas išsiplečia.

    Ėsdinant uždaroje dėžutėje plokštes, nuo susikaupusių dujų dangtelis gali atsidaryti, o tai nesaugu.

    • Darau, Blė parašė:

      Perspėjimas dėl dujų racijos turi, bet… nesu pastebėjęs, kad jos iš dėžutės veržtųsi. Be to, 20 ml mišinio prieš litrinį dėžutės tūrį ir dangtelį su keturiais užraktais — ne kažkoks argumentas. Bent jau taip drįsčiau manyti. O ir cheminė reakcija iš druskos rūgšties ir peroksido su variu neturėtų papildomų dujų generuoti:

      2(HCl) + H₂O₂+Cu = CuCl₂+ 2(H₂O)

      • Giedrius parašė:

        O kur formulėje peroksidas ? Teko daryti kažkada su tuo mišiniu, tai patalpoje neištvėriau, teko išnešti į lauką ir pabaigti ėsdinti, baisiai jau smirdėjo. Tai kas ten smirdėjo ? Mano nuomone kažkokios dujos. Bet čia tik retorika ir tiek, nesiveliu į ginčą.

        • Darau, Blė parašė:

          Na, taigi peroksidas pirmojoje pusėje H₂O₂ 😀 Nuo vandens formulės skiriasi vienu papildomu deguonies atomu.

          Smirda druskos rūgštis, kuri kambario temperatūroje labai aktyviai garuoja savo cloridais (tas ir ant etiketės yra parašyta). Tačiau tai yra laisvasis garavimas, o ne reakcijos sukeltas papildomas dujų susidarymas, bent jau kiek aš tai suprantu. Šiaip užtektų palikti atviros druskos rūgšties be jokių priedų, kad tvert būtų neįmanoma…

          Aš šiaip irgi visada ėsdinu bent jau balkone, bet kai temperatūra žemiau 18 laipsnių, tai reakcija labai prasta gaunasi 😦 Paskutinį kartą į balkoną teko išsinešti bliūdą su karštu vandeniu ir tirpalą šildyti, nes kitaip neėsdino. Tai dabar persikrausčiau į uždaras dėžutes.

  4. jarikjaroslav parašė:

    O kaip tie termojungikliai vadinasi angliskai? 🙂 Noriu ir as tokio gero uzsisakyt 🙂

  5. n\a parašė:

    Dar vienas klausimas. Su termosaugiklio prijungimu viskas aišku – užspaudžiam ir problemų kaip ir neturėtų būti. O kaip prilitavai termojungiklį? Jau galvojau lituoti, bet po to galvoju ten gi bus temperatūra panaši kaip ir lydmetalio lydimosi, tai ar neišsilydis tas mano lydmetalis?

    • Darau, Blė parašė:

      Neišsilydys. Termojungiklio kontaktai tolokai nuo kaitinimo elementų, be to, 160°C dar nesiekia lydmetalio lydymosi. Tad neturėtų kilti bėdų. Maniškiam laminatoriui viskas gerai.

  6. Linas parašė:

    O kaip šio laminatoriaus voleliai – nestringa įkišus plokštę?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.