Skaitome knygas: I dalis, teorija

Posted: 2013-08-25 in Tėvystė
Žymos:

Mergytė su knygele | Darau, blėAš, žinote, mėgstu skaityti knygas. Žmones, kurie neskaito knygų savo malonumui, aš laikau tokiais… hm hm, gal nedasivysčiusiais, sakyčiau. Na, tai nereiškia nieko blogo ar paniekinamo — praeitas etapas. Tačiau meilė knygoms yra vienas iš svarbiausių gyvenimo įgūdžių. Būtent įgūdžių, nes meilė knygoms nėra įgimta, ją reikia ugdyti. O kas ją ugdo? Nagi aišku kas — mes, tėvai.

Esu daug girdėjęs tokių pareiškimų: „mano vaikui knygos neįdomios, aš irgi neskaitau, ir ir vaiko neversiu skaityti“. Hm, aišku, kad knygos neįdomios, jei jomis nesudominame. Jeigu patys neskaitome ir mums tai nėra vertybė, tai be kažkokio gyvenimo būties nušvitimo knygų svarbos irgi nesuvoksime. Bet atkreipkite dėmesį į šio sakinio esminę dalį: „neversiu skaityti“. Vadinasi, pačiam suaugusiajam knygų skaitymas asocijuojasi su kažkokia prievarta. Galbūt jam irgi tėvai vaikystėje knygų neskaitė, skaitymas atsirado gyvenime kaip privaloma rutina mokykloje ir viskas. Na ir liko neapykanta knygoms.

Aš apie skaitymo ir knygų vertybes per daug kalbėti nenoriu. Laikau tai vienu svarbiausių dalykų gyvenime. O tie, kas nelaiko, tai rekomenduoju pasidomėti moksliniais tyrimais, kurie įrodo, kiek skaitymas duoda daug naudos, neminint jau tokių banalių dalykų, kaip žodyno plėtimas, mąstymo stimuliavimas, vaizduotės tobulėjimas ir žinių gausa. Na, skaitydami mes nuolat kažką sužinome ir išmokstame, tarsi savaime. Netgi skaitydami tokias šūdknyges, kaip visokia mokslinė fantastika. Jei ką, aš pats fantastiką labai mėgstu ir skaitau, bet vis tiek laikausi tvirtos nuomonės, kad tai yra šūdknygės. Čia toks, suprantate, savikritiškas požiūris ir branda: galima daryti dalykus, kurie yra šlamštas ir nenaudingi, bet jeigu jie džiugina, tai džiugina. Panašiai, kaip ir žvejyba: naudos jokios, vienas vargas ir išlaidos, aukojamas laikas su šeima — ale va, džiugina ir viskas. Na, žmogui gyvenime apskritai reikia būtinai turėti kokį nors visiškai nenaudingą, bet labai džiuginantį užsiėmimą. Bet apie pomėgius gal kitą kartą.

Taigi va, skaitymas yra labai rimtas ir naudingas dalykas ir labai būtinas. Ir žmonės turi skaityti knygas savo malonumui. Jeigu jūsų vaikas skaitys knygas savo malonumui, tai galėsite atsipūsti ir užsidėti labai riebų pliusą, kaip tėvai. Tikrai tokį vieną prie riebesnių.

Trumpas lyrinis nukrypimas. Kodėl skaitymas apskritai svarbus gyvenime? Ogi todėl, kad apskritai VISKĄ reikia mokėti skaityti. Knygas, laikraščius, užrašus ant produktų parduotuvėse, technines specifikacijas, reikalavimų dokumentus ir taip toliau. Jeigu žmogus nemėgsta skaityti knygų, aš pradedu abejoti jo gebėjimais suvokti svarbų tekstą, pavyzdžiui, darbinį. Įsivaizduokite kokį nors programuotoją, kuris nemėgsta skaityti knygų, jam skaitymas — kančia. Tai jam kančia bus ir medžiagos visokios skaitymas, ir privalomų darbe dokumentų, kaipo tos specifikacijos ir reikalavimai, įsisavinimas. Bendrąja prasme tokio programuotojo vertė bus mažesnė, nei to, kuris skaito knygas ir atitinkamai tai atsilieps jo karjeroje ir atlyginime. Be to, čia tik mažas pavyzdys, o iš esmės skaitymas svarbus visoms profesijoms. Bet dėl šių priežasčių aš ir pats į knygų neskaitančius žmones žiūriu įtariai ir atsargiai. Nes va — abejoju jų minties galia.

Ir apskritai, visiškai pritariu Liudviko Andriulio mintims apie skaitymą: „Ne dirbantis, ne ravintis, ne obliuojantis, ne besitvarkantis — skaitantis yra šventasis“.

Tai va, o kaip ugdyti vaikų meilę knygoms? Net ir mes, skaitantieji, ne visada šio reikalo imamės metodiškai ir tikslingai. Tad dabar truputėlį apie tai.

Nuo kada?

Pirmasis dalykas: knygas vaikams reikia pradėti skaityti… nuo gimimo. Kol dar pilve, gal ir nebūtina. Aš žinau, kad yra mamų, kurios vaikšto su ausinėmis ant pilvo ir leidžia visokius ten mocartus ir kitus šubertus, bet aš manau, kad tai šiokia tokia lengva nuprotėjimo forma. Su knygų skaitymu pilvui aš irgi nepatarčiau persistengti, na, bet jei norisi, tai galima. Skaitymo per daug nebūna.

Tiesa, turėkite omenyje, kad kažkur iki pusės metų knygeles skaitote sau. Vaikas domėtis skaitymu ir jame dalyvauti pradeda kažkur nuo pusės metų. Bet svarbu pradėti anksčiau: apsiprasite su nauju vaidmeniu, o vaikas pripras prie ritualo, jeigu, pavyzdžiui, skaitysite kas vakarą. Be to, tai labai geras būdas būti su vaiku.

Sako kai kurie: o kam skaityti, jei vaikas dar nekalba (tai, atseit, ir nesupranta)? Na, bet juk jis kalbės vieną dieną. Mes kalbėdami, bendraudami ir skaitydami jį mokome kalbėti, mokome žodžių, mokome, galų gale, būti su knyga. O mažose galvelėse viskas kaupiasi. Net ir savo knygas skaitančių tėvų paveikslas ten įsiėda.

Ką?

Vaikams pagal amžių yra atitinkamos knygos. Jeigu mažas vaikas kramto knygas, jas plėšo ir kitaip pramogauja: tik džiaukitės. Taip vaikai „skaito“ ir mokosi. Mažylio pusmetinuko pojūčiai ateina per burną, motorika dar kreiva ir šleiva. Tad ir knygeles pirkite atitinkamas: kietas, „touchy feely“ serijos, spalvingas ir su daug paveikslėlių. Tegu kramto ir bando įveikti: taip tik geriau. Galų gale, juk plėšomo popieriaus garsas tikrai fantastiškas. Duokite senų žurnalų ir laikraščių, tegu džiaugiasi. Ir nesijaudinkite, netaps knygų plėšymas įpročiu visam gyvenimui, tikrai netaps. Paskui keiksitės mintyse, kai reikės knygas klijuoti, nes vaikas ras, kad puslapis įdriskęs, kambas apibrizgęs ir taip toliau. Keiksitės ir sėdėsite su lipnia juostele ir klijais, bet užsidėsite pliusą: meilė knygoms bunda. Tad atsiminkite: meilė knygoms prasideda nuo jų graužimo! Tiesiogine prasme.

Kai vaikas pradeda pats skaityti ir užsimano, pavyzdžiui, kokių nors niekingų komiksų, susiimkite ir leiskite juos skaityti. Jeigu tik vaikui patinka, jeigu tik jis pats skaito — tai tegu tai ir tedaro, pirmyn. Kai kuriems žmonėms nuo to apskritai skaitymo meilė atsiranda.

Vėl nedidelis nukrypimas. Vienas draugas pasakojo, kaip jo sūnui persilaužimas atėjo su elektroninėmis knygomis. Na, vaikas pamatydavo knygą ir jam iš karto nusvirdavo visos galūnės nuo jos storio. Ir davė jam elektroninę su Nook’u paskaityt. Kažkokią „nestorą“. Paskui dar vieną. Sūnus pats pasakė: „žinai tėti, kai nematau, kokia ta knyga yra, tai skaityti nebaisu“.

Aš esu ypač  elektronines knygas, nes… jas galima turėti visur su savimi. Galite stotelėje laukdami autobuso išsitraukti telefoną ir kartu su vaiku paskaityti kokią nors vaikišką knygelę. Ar į kelionę vežtis tapšninuką su knygų krūva. Fantastika, koks komfortas. O dar su galimybėmis sincrhonizuoti perskaitytus „puslapius“ tarp kelių įrenginių… Žinote gi, skaitai knygą Kindle skaityklėje, išjungi. Įsijungi telefoną, o ten ta pati knyga ties tuo pačiu „puslapiu“ atversta. Na, argi ne puiku? Turėkite tai omenyje ir meilę knygoms ugdydami.

Svarbu yra vaikams stengtis paskaityti knygų, kurios yra sudėtingesnės, nei teoriškai turėtų tikti pagal amžių. Taip vaikas tobulės. Aišku, trimečiui nepaskaitysite sudėtingos knygos be paveikslėlių — neįmanoma. Tokiame amžiuje paveikslėliai yra viskas.

Na, ir negailėkite knygoms pinigų. Geriau pagalvokite, kaip pasirūpinti pigesniu maistu 😀 Juokauju, žinoma, bet skaitymas yra kultūra. O apie kultūrą kartą girdėjau, kaip viena kirpėja aiškino kitai: „durne tu, geriau mažiau paėsk, bet nueik kartą per mėnesį į teatrą“. Labai teisingas pamokymas, turiu pasakyti, susižavėjau tąsyk. Tad ir su knygomis tas pats.

Dar kartą — ką?

Mes patys turime prisipirkę krūvas angliškų knygelių, nes lietuviškai daugybės panašių tiesiog dar nebuvo. Tiesa, jų labai intensyviai daugėja. Bet dar labai svarbu išsirinkti ir kokybiškas.

Čia kalbu apie tokias knygeles, kurios yra tarsi pamokomosios ir šviečiančiosios. Na, pavyzdžiui, knygos apie puoduko reikalus visaip vaikiškai, apie ėjimą miegoti, apie brolio ar sesers gimimą, apie jausmus ir amžiną meilę. Tikrai yra labai gerų knygų ir pažadu parašyti apžvalgėlę kitam sekmadieniui.

Tokios įvairios šviečiamosios knygelės yra naudingos ne tik vaikams, bet ir tėvams. Na, kad ir pasakyti vaikui, kad jį amžinai mylėsi: ne visada tokį kontekstą lengva nutaikyti. O štai paskaičius tinkamą knygelę vaikas gali pats pradėti suprasti, kokie yra tėvų ir vaikų santykiai. Tą gerai žinau, nes išbandžiau pats ir pamačiau labai akivaizdų rezultatą.

Kaip?

Skaitymas vaikui, visų pirma, turi būti teatras. Jeigu visą knygą veblensite nuobodžiu monotinišku balsu, tuo parodydami užsiėmimo kančią, vaikui meilės skaitymui neįdiegsite. Aš neturiu nei specialaus išsilavinimo, nei aktorinių gebėjimų kažkokių, bet veikėjus įgarsinti septyniais balsais sugebu visai neprastai. Nuo mano balso kaitaliojimų dukrikė kartais tiesiog pašėlsta, jai baisiai patinka, kad Šmurliukas kalba pro nosį, o Kumelaitė spygauja isteriškai. Išlipkite iš kompleksų vystyklų ir leiskite sau atsipalaiduoti bei skaityti taip, kad būtų smagu, juokinga ir įdomu.

Mane kartais buku peiliu pjauna, kai lūžtu nuo miego, o didelį iliustruotą atvartą reikia išanalizuoti iki panagių, kas ten kur nupieštą, ką norėtųsi iš to nusipirkti, kas patinka, o kas ne — ir dar aptarti krūvą nesusijusių dalykų šalimais. Kartais nesusilaikau ir sakau, kad gal jau verčiam tą atvartą, kiek gi galima… Dažniausiai nepadeda, o to daryt ir nereikėtų. Jeigu jau vaikas ten po kokį puslapį krapštosi, baksnoja, klausinėja ir pasakoja savas versijas — tai tik tegu. Pamiegosim kada nors kitą kartą… gal. Žodžiu, tikslas neturi būti knygą kuo greičiau pervaryti sukandus dantis, suprantate? Reikalui reikia atsidėti taip, lyg nuo to gyvybė priklausytų.

Kai vaikas pats pradeda jungti žodžius, kai kurie tėvai atsipučia: och, na, pagaliau pats skaitys. Ajajai, kokia klaida. Anot vieno seminaro medžiagos, kartu su vaikais vis dar reikia skaityti iki… vienuolikos metų, t.y. šeštos-septintos klasės. Nepatikėjote? A va, galvokite dabar iš naujo… Reikia kartu skaityti. Nebūtinai jūs turite skaityti vaikui, bet būti šalia, kai jis skaito. Puslapį perskaityti, aptarti, išanalizuoti, įsitikinti, kad vaikas suprato, ką perskaitė. Čia galioja mirtina penkių pirštų taisyklė: jeigu puslapyje yra daugiau, nei penki vaikui nesuprantami žodžiai — keiskite knygą, ši jam per sunki. Kitaip vaikas praras susidomėjimą ir motyvaciją. Iki penkių žodžių — dar viskas tvarkoje. Tačiau jūs turite būti šalia ir tuos žodžius paaiškinti, jeigu nepavyko suprasti iš konteksto.

Apskritai, tarp pradėjimo skaityti, t.y. jungti raides į žodžius, iki suvokimo, apie ką skaitoma, praeina apie pusę metų ar daugiau. Šis etapas tėvams ypač sunkus, nes… vaikas taigi skaito! O jis nė velnio neskaito, tik atkartoja, kas parašyta, slebizavoja, taip sakant. Bet tai nereiškia, kad perskaityti net ir balsu žodžiai pasiekia jo smegenis ir suvokimą. Tad turite kartu dirbti dirbti dirbti dirbti dirbti ir neapleisti, kol bus rezultatas.

Minimumas skaitymo? 20 minučių per dieną. Bet kuo daugiau, tuo geriau. Skaitymas yra toks dalykas, kurio negali būti per daug, jo gali būti tik per mažai. Tad daugiau, daugiau, daugiau. Ir bus geriau.

Man pačiam sunku su šia sritimi — daugiau ir geriau. Nes dažniausiai skaitome vakarais, kai jau norisi miego. Bet, aišku, yra paprasta priemonė: eiti į lovą pusvalandžiu anksčiau ir jį skirti skaitymui.

Skaitymas kartu vaikui yra neišpasakyta vertybė, nes tai tas laikas, kai visas dėmesys yra skiriamas jam. Tai ir fizinis, ir dvasinis buvimas kartu. Tuo metu galima aptarti daugybę rūpimų klausimų, išsikalbėti ir išsibendrauti. Plonos knygelės skaitymas su visais ritualais gali ir valandą užtrukti, bet tai — pati geriausia valanda ryšiui stiprinti. Šito nepamirškite.

Be abejo, geriausiai užkrečia pavyzdys. Jei vaikas dažnai matys jus su knyga, tai bus didžiausia paskata skaitymui. Tikrai. Aš amžinai kartojau ir kartosiu: geriausias auklėjimas yra pavyzdžiais. Ir ne jurgelio-meistrelio metodu, bet gyvenimo. Kodėl vaikas turėtų skaityti, jei patys neskaitote? Kodėl jis turėtų tvarkytis ir susirinkti žaislus, jeigu jūsų pačių darbo kambaryje ar virtuvėje — bardakas? Kodėl jis turėtų nekrapštyti nosies, jei patys krapštote? Ir kodėl gi jis turėtų jums nekirsti atgal į akį, jei jį mušate? Įsisamoninkite: pavyzdys yra viskas.

Medžiaga

Pabaigai truputis medžiagos, kurią aš rekomenduoju labai labai atidžiai perskaityti (o ne permesti akimis), įsiskaitant ir suvokiant kiekvieną žodį. Rimtai.

Kol kas tiek šiam kartui.

Reklama
Komentarai
  1. Visom keturiom pritariu, juolab pats šį tą pakeverzojau apie skaitymą: http://blogas.ateitis.lt/sugundyti-skaitymu/

  2. Povilas Poderskis parašė:

    Puikiai! Norejau kaip tik liudvika paminet, nes jis sita tema daznai irgi pasisako. Beje ji galima rast g+, jis ten ant sienos raso bloga 🙂 pats stengiuos vaikui knyga visur iduot, net jeigu pats tuomet negaliu sedet ir skaityt. Ai nu ir yra tu knygu kur daug nepriskaitysi bet baisiai idomios ziurejimui – ala darbenai.
    Knygu dabar daug ir kokybes vidurkis krites man rods. Nes kadangi daug turim tai daros sunku issirinkt – bet niekada dar neteko kazko prasto nusipirkt is “nieko rimto“ 🙂

  3. Skaniai Juokiausi parašė:

    Laiminga seima turedama toki giliai pramatanti ir mastanti teva! O kad visi vyrai taip drasiai ir darbsciai imtusi savo pareigu! Va cia tai vyriskumas!

    • Darau, Blė parašė:

      Nors būtų ir malonu, bet iš nepažįstamų nepriimu nei saldainių, nei komplimentų.

      • Skaniai Juokiausi parašė:

        Jusu pasirinkimas. Cia pastebejimas, kuri noreta issakyti viesai. Reikia dziaugtis gerais dalykais! Del paskatinimo ar tiesiog palaikymo. Dziaugtis gerais pavyzdziais, kuriu taip maza.

  4. Laura parašė:

    na man šitam straipsny nieko naujo, išskyrus… kaip ten susinchronizuot tuos perskaitytus puslapius tarp įrenginių? 🙂

    • Darau, Blė parašė:

      Na, aš dėl sinchronizavimo galiu tik apie Kindle įrenginius ir atitinkamas išmaniųjų programulkes papasakot. Tamstai nelabai aktualu.

    • Darau, Blė parašė:

      Nors šiaip pagalvojau, kad galima gi: tapšninuke Kindle programą įdiegt ir paskui dar telefone bei atitinkamai „susisetupint“ 🙂

  5. Adis parašė:

    “Netgi skaitydami tokias šūdknyges, kaip visokia mokslinė fantastika. Jei ką, aš pats fantastiką labai mėgstu ir skaitau, bet vis tiek laikausi tvirtos nuomonės, kad tai yra šūdknygės. Čia toks, suprantate, savikritiškas požiūris ir branda: galima daryti dalykus, kurie yra šlamštas ir nenaudingi, bet jeigu jie džiugina, tai džiugina. “

    Man tai čia nuskambėjo kaip “domėtis kompiuterastija neracionalu, nes vis tiek ne tu tai kursi, bet fantazuoti apie tai įdomu ir daugmaž nekenkia, todėl varykit“.

    Sorry, bet bullshit 🙂

    • Darau, Blė parašė:

      Na na, lyg pats jau visada darytum tik tai, kas būtinai naudinga, pelninga ir būtinai kaip nors atsiperka, nes džiugesys — per maža grąža?

      • Adis parašė:

        Žinoma ne.

        Bet sci-fi (priešingai nei fantasy) aš matau pakankamai didelę praktinę naudą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s