Kai atsibodo svylantis lituoklis mėlynu antgaliu, „pridusinau“ jį su diodu. Šiaip neblogai, tik įkaitinti lituoklį reikėjo visgi be diodo, kitaip jau labai ilgai laukti… O ir pavalius kempinėle lėtokai „atsigauna“. Visgi mažoka tų apie 200 laipsnių lydmetaliui, reikėtų daugiau.
Taigi diodu labai ilgai nesidžiaugiau, vieną vakarą prisėdęs prilituoti trijų laidelių neapsikenčiau ir prijungiau vietoj diodo tiristorinį reguliatorių, atlikusį nuo stalinės lempos. Gyvenimas pagerėjo smarkiai. Šiaip iš karto aš jo nejungiau dėl to, kad norėjau gražiai sutalpinti į rozetę, o ji kiek per maža. Bet kai neapsikenčiau, tai padariau paprastą sprendimą:
Visa tai yra kvailas žaidimas. Net nežinau, kodėl rinkdamasis naują lituoklį pagailėjau pinigų litavimo stotelei. Būtų baigta su visais vargais. Bet va…
Užtat dabar laukiu detalių tai stotelei. Radau nuostabiai paprastą projektą, kuriame aprašyta, kaip pasidaryti litavimo stotelę va tokiam, iš 220 V maitinamam lituokliui. Aišku, su pritvirtintu temperatūros davikliu lituoklis atrodys baisiai, bet ką jau čia. Dar reikės pagalvoti apie naują antgalį, nes spėju, kad gimtasis be temperatūros reguliavimo jau kiek pažeistas. Ypač dėl to, kad teko naudoti rūgštinį fliusą, kur kanifolija svilo ir dūmijo. Nesuprantu, kodėl tie lituokliai daromi su tokiom temperatūrom. Gamintojai durni, ar ką?
Darau, blė 