Paaugliai. Kodėl jie tokie?

Posted: 2013-07-28 in Tėvystė
Žymos:

Įmantri paaugliška šukuosena ir juodai lakuoti nagai | Darau, blėPirmiausia perspėju, kad pats paauglių vaikų neturiu. Kol kas. Kai turėsiu, tai apie paauglius rašysiu kitame lygmenyje. O čia papasakosiu daugiau tai, ką sužinojau iš vieno vadovėlio bei ką byloja mano paties asmeninė patirtis iš paauglystės laikų. Kai pasižiūriu iš dabartinės perspektyvos, buvau visai normalus paauglys: gerai apie save galvojantis, manantis, kad vyresni žmonės durni, taip pat iš tikrųjų nieko nesuprantantis apie tikrą gyvenimą ir turintis labai keistų fantazijų apie žmonių santykius, o apie seksą tai iš viso patylėsiu. Tad kodėl gi paaugliai visgi mano, kad jie tokie idealūs? Ogi todėl.

Pasirodo, kad viskas „labai paprasta“, kai pasižiūri iš raidos perspektyvos. Tik suvokti nelengva. Tačiau visa esmė slypi psichologinėje žmogaus raidoje. Kaip žinote, vaikas augdamas tobulėja. Tiek pats savaime, dėl to, kad taip surėdytas, tiek mokydamasis iš aplinkos. Pati psichologinė raida lemia ir tai, ką vaikas gali išmokti, kiek įsisavinti, kokius neuroninius ryšius savo smegenyse sudaryti. Taip vaikas mokosi iš pradžių kiek judėti, paskui reikšti jausmus ne vien tik rėkimu, po to pradeda ropoti, vaikščioti, burbuliuot ir, pagaliau, kalbėti. Tačiau ši raidos dalis yra tik maža pradžia. Toliau vystymasis daros vis sudėtingesnis ir gilesnis, sunkiau suvokiamas ir sunkiau pastebimas. Pastebimi tik išoriniai reiškiniai; simptomai, sakykime.

Paauglystėje vyksta ne tik lytinė branda, bet ir emocinio intelekto vystymasis. Labai supaprastintai sakant, paauglys vieną dieną staiga pajunta, kad jis gali suprasti kitus žmones. Įsijausti į jų jausmus, empatizuoti, atspindėti ir panašiai. Taip pat labai sparčiai vystosi analitinis mąstymas. Paauglius užplūsta ne tik hormonų, bet ir jausmų bei emocijų audros. Jie nepaprastai susižavi savo naujai įgytomis savybėmis ir pasijunta… iš esmės suaugusiais žmonėmis. Tik va, tie tėvai, bjaurybės, vis dar juos traktuoja kaip vaikus… Ar įsivaizduojate dabar save toje situacijoje? Aš tą prisimenu puikiai. Ir dažnai matau taip pat puikiai.

Taigi paauglys tampa analitiniu ir emociniu supermenu. Ir ganėtinai staigiai. Tačiau bėda tame, kad dar trūksta patirties. Vien sugebėjimu įsijausti gyventi negali. Be to, ir tas galios pojūtis yra apgaulingas. Aš pamenu, kaip paskutinės mano mokyklos direktorius (beje, labai gerbtina asmenybė) mums sakė, kad mes dabar, tokiame amžiuje, esame idealistai. O norint kažką pasaulyje apversti viskas ne taip paprasta. Taip, pamenu aš tą jausmą, kai atrodo, kad viskas paprasta, įmanoma, tik kiti durni ir nesugeba. Na, kad ir apie valdžią kalbant. Deja, po kelerių metų susiduri kad ir su kokia biurokratija ir supranti, kad idealizmas labai gerai, bet visai nenaudinga. O paauglys būdamas gyveni dar šiltnamio sąlygomis palyginus, mažai to tikro gyvenimo esi matęs, rūpesčiai nekamuoja. Na, kamuoja ir tuo metu atrodo labai dideli tie rūpesčiai, tačiau žvelgiant iš keliolikos metų perspektyvos atgal tie paaugliški rūpesčiai atrodo apgailėtini.

Todėl paaugliu būti ir yra sunku. Tiek turi naujų galių, o panaudoti jų negali. Yra spaudimas iš tėvų, yra spaudimas iš visuomenės. Vaikystėje nespėtus išspręsti kompleksus ir konfliktus reikia perspręsti iš naujo (ir šįkart, pageidautina, sėkmingai).

Ar aš galėčiau ką patarti paaugliams? Nežinau. Jei koks nors skaitytų ir norėtų patarimo, tai galėčiau. Bėda tame, kad būnant paaugliu ne visada norisi tuos patarimus iš „kvailų dėdulių“ priimti. Nes dėdulė, matai, gyveno „anais laikais“, viskas buvo kitaip, dabar gi jis nieko apie naują pasaulį nesupranta. Deja, tiek paaugliai nesuvokia, kad jų tėvai kadaise irgi tokie buvo, tiek tėvai ne visada paauglius atjaučia. Iš tikrųjų tai paaugliams reikėtų savo tėvų labai atidžiai klausyti, nes tėvai gali baisiai gerų patarimų duoti. Reikėtų pasistengti suvokti ir įvertinti savo padėtį, suprasti, kad jautimasis dideliu ir suaugusiu — tai dar ne buvimas juo.

Sunku būnant paaugliu reikšti jausmus. Na va, pavyzdys iš kokio serialo. Sėdi vaikinas arba mergina, spokso įsimylėjusiomis akimis į kažkokį kitą paauglį. Ir nežino, kaip čia dabar prie to kito prieiti, kaip užkalbinti, kaip „suvilioti“. Suaugusiems, kurie praėję šį etapą, viskas paprasčiau. Gali prieiti tiesiai ir paklausit, koks vardas patinkančio žmogaus. Jei pažįstamas jau, gali kur nors pakviesti. Jei nenori pakviesti, gali tiesiog prieiti ir pasakyti „tu man patinki“ ar kažką panašaus. Deja, paauglia yra ypač jautrūs tokiam dalykui, kuris vadinasi „ką žmonės pagalvos?“. O dažniausiai tie žmonės nieko ir negalvoja. Na net jeigu ir pasijuoks ar pasityčios, tai kas? Gyvenimas sugrius? Nesugrius. Pasijausi blogai valandžikę ir praeis.

Tad ar truputuką paaiškinau, kame reikalas? Esmė tame, kad paauglys įgauna naujų „galių“. Sugebėjimą mąstyti, atjausti ir begalinį lytinį potraukį. Naujos galios verčia jaustis dideliu ir suaugusiu, o aplinka ir tėvai sako, kad esi dar mažas ir kvailas. Tai didelis vidinis konfliktas.

Viena tyrėja darė tyrimą Samoa salų gentyse. Ten buvo ypač įdomi situacija, kurioje vaikai ir paaugliai užaugdavo praktiškai be jokių konfliktų ir natūraliai įsiliedavo į visuomenę. Ir šiaip visi atrodė laimingi, nors gyveno skurdžiai. Deja, pasirodė, kad tokioje visuomenėje jausmai ir emocijos paviršutiniški, žmonės neatsakingi, neištempiantys ilgalaikių santykių. Tuo buvo įrodytas įdomus paradoksas. Išoriškai laiminga visuomenė, kurioje vaikai auga be konfliktų, yra nestabili ir nehomogeniška. O moderni visuomenė, su moralės normomis, įstatymais ir kitais ribojančiais faktoriais skatina žmones būti atsakingesniais, konfliktai raidos etapuose verčia tobulėti ir galutinis rezultatas ženkliai geresnis. Be to, dauguma atvejų problema yra ne pats konfliktas, o jo sprendimo būdas. Jei vaikystės konfliktai sprendžiami gerai, jų mažiau lieka paauglystei. Paauglystėje išpręsti konfliktai nebesikartoja realiame gyvenime. O štai jei vaikas lepinamas ir jam viskas leidžiama, suaugęs ir išspirtas į gyvenimą jis pasirodo ir pats suvokia esąs mažos vertės.

Tad gal ir gerai, kad tie paaugliai tokie. Iš jų gali išaugti teisingi ir dori piliečiai, jei tėvai nežiopsos.

Nuotraukėlė iš http://www.sxc.hu

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s