Truputį ne apie religiją ir truputį apie nieką

Posted: 2013-06-19 in Pezalai
Žymos:, ,

Apskritai kalbant yra žmonės religingi ir ne. Jei žmonės sveiko proto, gali tarpusavy netgi pasiginčyti be kraujo praliejimo. Aš šiaip ginčytis nemėgstu, nes paprastai manau, kad esu visiškai teisus, bet, deja, tie kiti irgi mano, kad jie visiškai teisūs. Tad visiškai teisiems žmonėms į bereikalingus ginčus geriau tiesiog nesileisti, nes tiesos rasti vis tiek nepavyks, nes jos ir nėra, o įsitikinimų šventų irgi nepavyks pakeisti. Na, nebent žmonės nestabilios psichikos ar silpnavaliai ir juos galima palenkti savo pusėn kokiais nors pseudoprotingais argumentais.

Apie vieną argumentą ir aš pablevyzgosiu, nes tokia, va, nuotaika užėjo. Blevyzginė. Be to, šitą klausimą apsvarsčiau su viena kolege, kuriai, tikiuosi, padėjau išplėsti akiratį.

Taigi, religingieji kartais mėgsta užmesti patį „karščiausią“ argumentą-klausimą: o kodėl apskritai yra kažkas, o ne niekas? Pažįstu netgi vieną filosofą ateistą, kurį šitas klausimas šiek tiek neramina. Aš jam papasakojau savo mėgstamą hipotezę, jis ilgai juokėsi, o paskui pasakė, kad gyvens ramiau. Greičiausiai irgi juokais, nes tikri filosofai ramiai negyvena.

Taigi tikrai, kodėl taip yra, kad kažkas yra, o ne tiesiog nėra nieko? Ir mes tą kažką galime stebėti, čiupinėti ir dar būti jo dalimi? Kas čia mums tokią privilegiją suteikė? Na, kai kurie mąsto, kad koks tai kūrėjas, o kiti mąsto, kad viskas įvyko kažkaip gražiai atsitiktinai, nes Visata didelė ir joje fliuktuacijų tiek daug, kad net pyst galėjo ir gyvybė bei protas atsirasti. Hipotezė pakankamai reali ir įtikinama, ale va — visa tai jau atsirado iš kažko, egzistuojančio. O iš kur tas kažkas? Ooo…. koks klausimas!..

Dabar toliau eis toks tekstukas, šiek tiek populiarus-pažintinis ir žiauriai supaprastintas apie kvantinę fiziką. Tiesa, apie kvantus tai čia nebus, bet pamatinis principas vis tiek tas pats.

Apsibrėžkime, kas yra niekas. Suprantate, dauguma žmonių įsivaizduoja nieką kaip tuščią erdvę. Bėda tame, kad pati erdvė yra labai sudėtinga bestija ir nė velnio ne niekas. Jūs suprantate, kas yra erdvė? Na, lyg ir kažkokia tuštuma, kurioje klaidžiojame. Žmonės seniau ir orą laikė tuštuma, tik pasirodė, kad visgi jis iš skraidančių molekulių sudarytas, cha cha. Vakuumas, deja, irgi nėra tuštuma. Netgi tobulasis vakuumas, be jokių ten pavienių klaidžiojančių dalelių. Bo kosminiais mastais dulkelė kubiniame kilometre — labai jau tankus debesis.

Tai va, erdvė, grubiai tariant, tokia vieta, kur kažkas gali būti. Molekulė, dulkelė ar kokia tai planeta Žemė. Pati erdvė nėra tuštuma, ji yra, kaip sakiau, labai sudėtinga bestija. Kas įdomiausia, kad erdvė reaguoja į joje esančius objektus, panašiai, kaip vanduo į kokį nors įmestą akmenį. Tik va, jei į vandens bliūdą įmesime akmenį, tai vandens lygis bliūde pakils. Na, vanduo nėra labai spūdus ar tamprus, jis perduoda jėgą labai jau kokybiškai ir tolygiai. O va erdvė yra panašesnė į ištemptą nailono gabalą. Jeigu jo viduryje padėsime akmenuką, po akmenuku bus giliausia duobė, paskui ji gražiai išsitiesins ir už kokių 10 metrų to nailono gabalo nė nelabai matysime to akmenuko poveikį. Nors siūleliai gal ir bus lengvai deformavęsi. Tai va, čia yra toks juokingas dalykas, kad į erdvę įdėti objektai ją iškreipia. Teko kada girdėti apie gravitacinio lęšio efektą? Kad šviesa aplenkia labai masyvius objektus? Nagi ji juos aplenkia todėl, kad, grubiai tariant, erdvė aplink masyvų objektą jau matomai iškreivėja, o šviesa varo erdvės linijomis tiesiai. O va, linija iškreivėjo, tai ir tiesiai iškreivėjo. Cha. Tai šiek tiek primena kelyje saugumo salelę, kuri „tiesų“ kelią iškreivina.

Supratote? Materialūs kūnai lygiai taip pat išstumia erdvę, kaip akmenukas vandenį. Taip, erdvė, va, yra toks, išstumtinas daiktas. Dabar pagalvokite, argi galėtų tuštuma taip elgtis? Ne, negalėtų, nes tuštuma būtų kaip ir niekas. O pati erdvė jau ne niekas, ji kraiposi ir tamposi nuo joje atsiradusių kūnų.

Einant toliau bandom suprasti, kas yra gravitacija. Čia, pažymiu, yra viena iš žiauriai vaikiškai supaprastintų teorijų, „kad ir durnam būtų aišku“. Tik neįsižeiskite, aš jums, mielieji skaitytojai, jokių epitetų netaikau. Tiesiog toliau papasakotas gravitacijos efektas ir jo apibūdinimas yra va tokie supaprastinti.

Taigi patalpiname kokį tai kūną į erdvę, erdvė išsikraipo. Grubiai tariant, aplink kūną erdvės tankis padidėja. Jei erdvę suskirstysime tinkleliu, tai arti kūno tinklelio akutės viena prie kitos priartės. Afigienai, ką? Erdvė tamposi! Tai reiškia, kad aplink kūną susidaro erdvės įtempimo linijos.

Talpiname netoliese antrą kūną. Ir jį apgaubia įtampos linijos. Bet erdvė nedurna, ji stengiasi minimizuoti įtampą. O kaip minimizuoti dviejų kūnų sukeltą įtampą? Ogi prispausti juos vieną prie kito! Ir tada jie bendrai krūvoje sudarys mažesnę įtampą. Kitaip sakant, va jums ir gravitacija: erdvė bando minimizuoti įtampos linijas, o geriausiai jos minimizuojamos viską suspaudžiant į krūvą. Cha. Nebūtumėte pagalvoję, ar ne? Aš irgi nebūčiau pagalvojęs, kol nepasimokiau fizikos biškutį.

Tai va, matote, netgi erdvė yra ne niekas, o ganėtinai gyva ir įdomi bestija. Nepatinka jai, kai visokios įtampos linijos keliamos. Aišku, čia dar reikėtų leistis gilyn į visokias subatomines daleles, naujuosius-senuosius Higso bozonus ir kitokią įdomią bledstvą, bet ji įdomi tik pavieniams žmonėms, kitiems nuo viso to galvą skauda. Man tai neskauda, gal dėl to ir įdomu. Bet tiek to, ne apie tai šiandien kalba.

Ką gi, išsiaiškinome, kad erdvė yra ne niekas. Taigi galime daryti išvadą, kad niekas yra toks įsivaizduojamas darinys, kai nėra net erdvės. O va šito protas suvokti nebepajėgia. Kaip tai, nėr erdvės? A va taip. Jei nėra erdvės ir jokios materijos, tai tada tai ir yra niekas. Tik sunku žmogui įsivaizduoti, kad erdvės gali ir nebūti. Panašiai, kaip neišeina įsivaizduoti ketvirtojo matmens.

Pagal visą kvantinę ir kitokią ten gudrią fiziką, niekas yra įmanomas. Tik labai trumpai. Jis tiesiog yra žiauriai nestabilus. Palyginti transuraninių elementų nestabilumai yra žvėriškai ilgi. Niekas nė kokios ten mikro-mili-femtosekundės neišgyventų, jis ant tiek nestabilus. Tai va, todėl ir yra mūsų erdvė, materija ir energija, nes niekas nu niekaip neišsilaiko užsispaudęs. Tad kai kitą kartą diskutuosite panašiom filosofinėm temom, turėkite šiek tiek fizikinių argumentų šiuo klausimu.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s