Infraraudonoji fotografija: ką galime pamatyti?

Posted: 2013-06-16 in Pezalai
Žymos:, ,

Šiandien papasakosiu truputuką apie tai, ką galime pamatyti būtent infraraudonosios fotografijos dėka. Kai kurie dalykai labai įspūdingi, kai kurie tokie šiaip sau, bet visgi kad ir netolimas tas nematomasis spektras, jis kartais gali atskleisti tikrų įdomybių. Vien dėl šios priežasties verta infraraudonai fotografuoti ne tik peizažus su nenatūraliai šviesia lapija, bet ir viską aplink: pažįstamus daiktus, interjerą, lauko tualetus, visokius ten natiurmortus, maistą, portretus… tiesiog viską. Kai kurie dalykai tikrai nustebina.

Vis dar gyvas mitas apie kameras, kurios galėjo „matyti per drabužius“. Mitas neblogas ir jame yra dalis tiesos. Kadangi infraraudonieji spinduliai kiek ilgesni už matomus, jie į tam tikras medžiagas įsiskverbia giliau. Su drabužiais toks dalykas tikrai įmanomas, esu šį reiškinį pastebėjęs. Tiesa, jei tikitės nufotografuoti kokios nors gatve einančios merginos spenelius, tai geriau pamirškit. Jei ji eis be liemenėlės, tai ir taip pasigrožėsite, o jei su — infraraudonoji fotografija jums nepadės. Mitas daugiau atsiradęs iš ten, kad kai kurie audiniai infraraudonajame spektre „praranda“ spalvas ir tekstūras ir susilieja su oda. Tad „nuogumo“ efektas toks pat, lyg žmogus būtų apsirengęs kūno spalvos drabužiais. Maudymosi kostiumėlis tikrai gali gražiai susilieti su visu kūnu ir tapti nepastebimu — bet kiaurai perregimas jis nebus, nors kūno elementai gali išryškėti labiau. Taip pat kai kurie drabužiai visiškai pakeičia savo „spalvą“. Esu kartą nusifotografavęs su juodu megztiniu, o infraraudonai jis buvo visiškai šviesus. Taip „elgiasi“ nemaža dalis audinių. Nesu konkrečiai domėjęsis, kokie audiniai kaip keičia savo charakteristikas, tačiau galbūt ir galima išvesti kokią nors priklausomybę tarp medžiagos (pavyzdžiui, medvilnės, vilnos ar trikotažo) bei atspindėjimo charakteristikų. Dauguma tokių „šviesių“ audinių neapdorotose nuotraukose atrodo melsvi: tai reiškia, kad jie atspindi tolimesnį infraraudonąjį spektrą, kažkur nuo 760–800 nm. O gal net ir 900.

Taigi va, aš čia šitoje nuotraukoje su juodu megztiniu:

Infraraudonajame spektre juodas megztinis atrodo šviesus | Infraraudonoji fotografija

Panašiai elgiasi ir metalinės dalys. Jeigu metalas dažytas, tarkim, juodai, tai jis atrodys juodas ir infraraudonajame spektre. O štai jeigu metalinė dalis buvo anodinta (toks specialus padengimo būdas) — infraraudonose nuotraukose ji švytės melsvai arba baltai. Taip galite patikrinti užsakytą darbą 🙂 Tarkim, užsakysite kokią nors metalinę konstrukciją anodinti, o rangovas sugalvos pasukčiauti bei „pataupyti“ ir vietoj to konstrukciją nudažys. Patikrinsite lengvai. Nors, tiesa, dažymas nuo anodinimo gan aiškiai skiriasi ir plika akimi.

Štai geras pavyzdys: senas fotoaparato objektyvas, kuris ne nudažytas, o anodintas. Pirma nuotrauka — matomoje šviesoje:

Fotoaparatas su anodinimo būdu dažytu objektyvu matomoje šviesoje | Infraraudonoji fotografija

O štai čia — tas pats fotoaparatas infraraudonai. Plastmasė kaip buvo juoda, taip ir liko, o objektyvas nušvito melsvai:

Fotoaparatas su anodinimo būdu dažytu objektyvu infraraudonojoje šviesoje | Infraraudonoji fotografija

Taip pat galite patikrinti ir akinių nuo saulės kokybę. Kai kurie jų infraraudoniesiems spinduliams yra visiškai atviri. O tai labai blogai jūsų akims. Infraraudonieji spinduliai akis veikia taip pat, kaip ir matomi. Tačiau lėliukės reaguoja tik į matomą šviesą: po tamsesniais akiniais jos išsiplečia. O artimieji infraraudonieji spinduliai smogia į akis visa jėga pro tokius nekokybiškus akinius. Dėl šios priežasties net ir pro visiškai neperregimą 950 nm filtrą negalima žiūrėti į saulę! Vienas žmogus prie manęs taip pabandė, nors sakiau, kad to nedarytų. Paskui ilgai mirksėjo, nes nors akis saulės ir nematė, tinklainė tiesioginių spindulių gavo nemažai. Gerai, kad dar neilgai žiūrėjo, nes taip galima ir susižaloti.

Tai štai, akinių testas. Kairėje mano poliarizuoti akiniai, o dešinėje – žmonos „kurortiniai“, pirkti kažkur Palangoje gatvėje su geltonomis lempomis:

Paprasti pigūs ir poliarizuoti akiniai nuo saulės palyginimui | Infraraudonoji fotografija

Na, nieko ypatingo. Poliarizuoti akiniai pilki, moteriški su gradientu. Tamsina ir vieni, ir kiti. O dabar pažiūrėkime, kas gausis, jei juos nufotografuosime pro 720 nm filtrą:

Paprasti pigūs ir poliarizuoti akiniai nuo saulės palyginimui | Infraraudonoji fotografija

Hmz, o kažkas ne taip. Poliarizuoti kaip buvo kiek tamsesni, taip ir liko. O moteriški pigūs akiniai („pigūs“ – tai apie 40 Lt Palangoj su geltonom lempom) – kažkokie šviesesni. Ar neatrodo? Ant kairiojo (apverstų akinių kairiojo) stiklo ir atspindžių nebesimato. Atspindžiai ant stiklo juk tada atsiranda, kai jis tamsesnis ir nepraleidžia visos šviesos ir šviesūs atspindžiai „permuša“ vaizdą. O čia „nepermuša“.

Kad „analizė“ būtų tikresnė, paverčiau nuotraukas nespalvotomis ir programiškai pabandžiau sulyginti ekspoziciją. Štai nespalvota matomos šviesos nuotrauka:

Paprasti pigūs ir poliarizuoti akiniai nuo saulės palyginimui | Infraraudonoji fotografija

Atkreipkite dėmesį į moteriškų akinių atspindžius. Dabar kita nuotrauka, infraraudonoji:

Paprasti pigūs ir poliarizuoti akiniai nuo saulės palyginimui | Infraraudonoji fotografija

Nieko negaliu padaryti – skirtumas akivaizdu. Tai va, berniukai ir mergaitės, kai pirksite kitą kartą akinius – pagalvokite. Akys – labai brangūs organai, tad pasaugokite jas. Beje, mano poliarizuoti akiniai irgi ne kažkokie ekskliuzyviniai, o piguva iš Wall Mart už kokius tai 10 klevo lapų. Palyginkite kainą su Palangos „madingaisiais“. Mano poliarizuotų akinių atspalvis infraraudonajame spektre irgi kiek prislopęs, tačiau poliarizuojančioji danga dar bent kažkiek savo darbą dirba.

Peizažai gali būti labai dėkinga tema infraraudonajai fotografijai. Jeigu peizažą gadina ūkanos ir miglos, pabandykite infraraudonąją fotografiją. Artimojo infraraudonojo spektro spinduliai pro tas lengvas ūkanas praeina beveik kiaurai ir nuotraukos išeina kur kas ryškesnės ir kontrastingesnės. Tiesa, jei peizaže dominuoja augalai, balta lapijos spalva gali sugadinti natūralumą. Galbūt toks peizažas geriau atrodys nespalvotas. Tačiau infraraudonoji fotografija tikrai tinka kalnų ir dykumų fotografavimui.

Štai čia matomosios šviesos nuotrauka. Diena buvo pakankamai skaidri, nors dangus išėjo ganėtinai blyškus, o debesys – nekontrastingi. Ties horizontu miglų nesimato, bet kuo toliau, tuo peizažas melsvesnis. Nuotraukai, aišku, apskritai trūksta kontrasto, būtų galima jį neblogai patobulinti programiškai, bet ne viską tuo išryškinsi:

Peizažas palyginimui su infraraudonuoju | Infraraudonoji fotografija

Tas pats peizažas infraraudonoje šviesoje atrodo visiškai kitaip. Dėl ryškios lapijos labai padidėjo nuotraukos kontrastas. Dangus taip pat patamsėjo ir labai išryškėjo debesys bei lėktuvų pėdsakai. Panašų efektą galima išgauti poliarizuojančiuoju filtru:

Infraraudonasis peizažas su ryškiai šviesia lapija ir labai kontrastingais debesimis bei lėktuvų pėdsakais | Infraraudonoji fotografija

Taigi net neįtarsi kitą kartą, kad dangus pilnas mažyčių debesiukų ir kitokių pėdsakų. Infraraudonoji fotografija juos ypač gerai atskleidžia. Beje, infraraudonai labai malonu fotografuoti miške. Ten paprastai būna kiek tamsiau, todėl nuotraukose dangus dažnai būna „išdegęs“. Tuo tarpu poliarizuojantis filtras arba infraraudonoji fotografija šią problemą gali netgi visiškai panaikinti.

Čia dar vienas, kiek retesnis egzempliorius iš mano kolekcijos – nespalvotas infraraudonasis peizažas:

Infraraudonasis kalnų peizažas su ežerais | Infraraudonoji fotografija

O dabar aš šiek tiek lyriškai nukrypsiu ir papasakosiu trumpai apie plazmą. Plazma – tai tokia medžiagos būsena, kurioje atomų branduoliai „paleidžia“ elektronus. Ši būsena įmanoma tik esant nemažam karščiui, kambario temperatūros plazmos nebūna. Nė vienas elementas iš periodinės lentelės ar koks nors gudrus molekulinis darinys nebūna plazmos būsenoje kambaryje.

Gyvenime mes plazmą sutinkam labai dažnai – uždegdami degtuką, pavyzdžiui. Liepsna ir yra plazma. Ką galima padaryti su liepsna ir magnetais, aš gal kitą kartą papasakosiu. Esmė tame, kad plazma švyti. Raudona liepsna – nelabai karšta, melsva – gerokai karštesnė. Aš jums tokį retorinį klausimą užduosiu: kodėl svyla šašlykai? Liepsnos nebėra, nuo žarijų tvoskia tik karštis, o kodėl jie svyla? Ogi todėl, kad liepsna iš tikro tebėra. Tik ji jau atvėsusi ir iš matomojo spektro pasitraukus, „pabėgus“ į infraraudonąjį.

Va jums tipiškai kepamų šašlykų infraraudonoji nuotrauka. Liepsnos jau „nėra“:

Kepami šašlykai nufotografuoti infraraudonajame spektre. Matyti, kad liepsna tebėra, tik atvėsusi. | Infraraudonoji fotografija

Tai va todėl šašlykai ir svyla.

Atskira tema yra infraraudonieji portretai. Tiksliau, aktai. Portretai nėra tokie jau geri, nes infraraudonajame spektre akys pasidaro labai gilios ir tamsios, beveik juodos, o oda pašviesėja. Vaizdas tiesiog šiek tiek kraupokas arba nelabai estetiškas. O štai aktai su kai kuriais modeliais būna puikūs. Infraraudonoji šviesa, kaip jau minėjau, yra šiek tiek skvarbesnė ir truputėlį „įlenda“ į odą. Visokie ten apgamai, spuogeliai, smulkios raukšlelės ir panašiai infraraudonose nuotraukose „nusitrina“. Todėl kūnas atrodo labai gražus, lengvai švytintis, lyg marmurinis. Aš pats jums aktų pavyzdžių neparodysiu, bet galite panaršyti po šią infraraudonųjų aktų galeriją, suprasite, apie ką aš. Yra tik viena bėda: ne visus žmones galima taip fotografuoti. Kai kurių žmonių venos yra arti odos paviršiaus — jos net ir matomoje šviesoje ganėtinai gerai matosi. O infraraudonoje išryškėja taip, kad atrodo, lyg nupieštos. Deja, atrodo nelabai gražiai. Paprastai kraujagyslės būna labai ryškios ant rankų, krūtinės ir kaklo. Tad jeigu jūsų modelio venos ryškios, fotografuokite infraraudonus aktus iš nugaros. Arba darykite nespalvotas nuotraukas tik iš raudonojo kanalo — raudonoje šviesoje venos dar ne tokios ryškios, kaip infraraudonoje.

Infraraudonoji fotografija naudojama ir kriminalistikoje, tiesa, kartu su ultravioletine. Infraraudonoje „šviesoje“ gerai išryškėja parako likučiai nuo šūvių ir dirvos liekanos. Tuo tarpu visokie biologiniai skysčiai labiau matomi ultravioletinėje spektro pusėje. Yra dar visokių ten nematomų rašalų, tik nežinau, kiek jie aktualūs šiais laikais. Na, yra ultravioletiniai markeriai: jų užrašai išryškėja tiesiog apšvietus ultravioletine spalva. Ultravioletinės žymės naudojamos ir ant banknotų.

Šiam sekmadieniui tiek. O kitam infraraudonosios temos nebesugalvojau, tad jei nesugalvosiu – šis įrašas apie infraraudonąją fotografiją bus paskutinis iš suplanuoto ciklo. Ką nors epizodiškai dar būtinai šia tema parašysiu, gal šiaip nuotraukų pametėsiu, bet, manau, kad tema gavosi ganėtinai išbaigta. Nebent skaitytojai dar norėtų kažko paklausti ar kažką sužinoti. Bet kad pasyvūs tie mano skaitytojai, tai turbūt ne 🙂

Pabaigai viena nuotrauka, kurią neseniai padariau. Redagavimo joje mažai, lygiai, kreivės ir kanalų sukeitimas. Jokių ten užmaskuotų plotų ar spalvinimų. Tiesiog va taip „išryškinta“:

Infraraudonasis kaimo vaizdas su pušele | Infraraudonoji fotografija

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s