Infraraudonoji fotografija: kaip fotografuoti ir ką gauname

Posted: 2013-05-26 in Pezalai
Žymos:,

Štai ir trečiasis pasakojimas apie infraraudonąją fotografiją. Teorijos jau papasakojau, dabar imsiuos pasakoti apie praktinę pusę. Pirmiausia — kaip patikrinti savo fotoaparatą, kaip fotografuoti ir kokios minimalios įrangos reikės.

Pirmasis darbas — fotoaparato testas!

Imam kokį nors nuotolinio valdymo pultelį, nukreipiam į fotografuoti paruoštą fotoaparatą, spaudžiam mygtuką ir žiūrim, kas bus. Jei jūsų fotoaparatas negali realiuoju laiku transliuoti vaizdo per ekranėlį (na, gal tai senesnis veidrodinis fotaparatas?), tuomet pultelį tiesiog nufotograufuokite laikydami nuspaustą kurį nors jo mygtuką.

Vaizdas turėtų gautis panašus į šį:

Infraraudonųjų spindulių nuotolinio valdymo pultelis fotoaparato ekrane | Infraraudonoji fotografija

Labai labai nustebčiau, jei nepamatytumėte šios švieselės. Tiesa, jei fotoaparatas senesnis ir negali transliuoti vaizdo į ekraną, fotografuodami galite jos ir nepamatyti. Tiesiog pulteliai siuntinėja signalus impulsais ir galite nepataikyti tuo metu, kai diodas „šviečia“. O šviečia jis mažą laiko dalį, net kai mygtukas nuspaustas ir laikomas. Tad tuomet nustatykite tamsiame kambaryje pusės ar vienos sekundės išlaikymą ir fotografuokite su juo.

Filtras — skolinkitės prieš įsigydami

Dabar reikia filtro. Jei nesiruošiate modifikuoti fotoaparato ir norite pseudospalvotų nuotraukų, planuokite įsigyti 720 nm filtrą. Bet štai jums mirtinas patarimas: pirma filtrą iš ko nors pasiskolykite (kad ir iš manęs) ir įsitikinkite, kad jūsų mėgstamiausiu objektyvu įmanoma fotografuoti. Kad ir kaip būtų liūdna, bet ne visi objektyvai infraraudonajam fotografavimui yra tinkami. Apie tai dabar pat.

Infraraudonajai fotografijai, deja, tinka ne visi objektyvai. Visi jie praleidžia infraraudonuosius spindulius (priešingai, nei ultravioletinius), tačiau kai kurių danga infraraudonuosius spindulius atspindi smarkiau. Vidinis infraraudonųjų spindulių filtras yra ne juos sugeriantis, o  atspindintis. Dėl to šie filtrai dar vadinami „karštaisiais veidrodžiais“ (hot mirror). Jei objektyvo danga irgi atspindi infraraudonuosius spindulius, susidaro vidiniai atspindžiai ir nuotraukos viduryje atsiranda dėmė. Štai vienas mano testas su pirmosios kartos Sigma 17-70 mm objektyvu:

Infraraudona nuotrauka su Sigma 17-70 objektyvu, rodanti būdingą dėmę viduryje | Infraraudonoji fotografija

Dėmė nėra labai bjauri, bet sunku jos nepastebėti. Tiesa, jos beveik nesimatytų nespalvotame nuotraukos variante. Tad iš bėdos su tokia dėme dar galima fotografuoti. Tačiau kai kurie objektyvai „nupiešia“ ypač ryškų tašką, kurio jau nepavyks pašalinti ar užmaskuoti.

Taigi jei jau praėjote antrąjį testą, t.y. pasiskolinote filtrą ir iš savo objektyvų kolekcijos radote bent vieną tinkamą, galite galvoti apie filtro įsigijimą. Filtrų yra įvairių kompanijų, skiriasi kaina ir kokybė. Geri yra Hoya RM72, Heliopan RG715 ar Wratten 88A (irgi 720 nm) filtrai. Nors aš pats jau seniai nebesuku galvos ir perku pigius Travor firmos filtrus. Kaina jų su Hoya ar panašių „prestižinių“ firmų filtrais palyginus yra juokinga, o kokybei neturiu priekaištų. Jeigu turite kelis objektyvus, pirkite didžiausią filtrą ir pereinamųjų žiedų.

Apie antrąjį testą aš čia truputį užbėgau į priekį. Juk dar nepapasakojau, kaipgi fotografuoti.

Išlaikymas ir bandymai

Fotografavimui reikia trikojo, nes išlaikymas būna gan ilgas — kartais ir keliolika minučių. Jei fotoaparatas jautresnis, su dideliu ISO galbūt pavyks fotografuoti ir dar suvaldomu išlaikymu: 1/20 ar 1/30 s. Čia padės vaizdo stabilizavimas, jei objektyve/fotoaparate toks yra. Fotografuoti greičiausiai teks rankiniu režimu, nes bent jau veidrodinių fotoaparatų jutikliai į infraraudonuosius spindulius reaguoja labai skirtingai. Tad geriausia išbandyti kelis kadrus skirtingais nustatymais. Galite pirmą nuotrauką leisti įvertinti fotoaparatui, tarkim, diafragmos prioriteto režimu ir pažiūrėti, kas gaunasi. Jei nuotrauka bent jau įžiūrima, bet tikrai per tamsi, junkite rankinį režimą ir ilginkite išlaikymą, kol rasite tinkamą. Nuotraukos galbūt bus susilieję, bet nekreipkite dėmesio — pirmiausia susireguliuojame išlaikymą.

Patarimas. Išlaikymai būna ilgi, tad nuotraukos būna „triukšmingos“. Tad greičiausiai norėsite fotografuoti žemu ISO — 100, 200 ar, galbūt, 400.  Tai priklauso nuo fotoaparato naujumo ir triukšmų apdorojimo algoritmų. Su kai kuriais fotoaparatais ir ISO 1600 — švaru gražu.

Mano fotoaparatas senokas ir „triukšmauja“ pakankamai. Bet daryti kelių minučių bandomąsias ekspozicijas — tikrai varginantis darbas. Todėl aš nustatau didžiausią galimą diafragmą, ƒ/2,8 ar ƒ/3,5 (na, ką galiu su naudojamu objektyvu), tuomet nustatau ISO 3200 ir bandau atrasti tinkamą išlaikymą. Jis būna nuo dalies sekundės iki kelių-keliolikos sekundžių ilgio. Kai randu tinkamą išlaikymą, suvedu šiuos duomenis (diafragmą, ISO ir išlaikymą) į Exposure Calculator programėlę telefone ir paskaičiuoju, kokio išlaikymo reikės su ƒ/8 ar ƒ/11 diafragma (priklauso nuo poreikio) bei ISO 200 (mažiausias fizinis ISO mano fotoaparate). Programėlė man pateikia reikiamą išlaikymą, nustatau jį ir palieku fotoaparatą daryti reikiamą ekspoziciją.

Supratote mintį? Bandomosioms nuotraukoms galima nustatyti agresyvius parametrus: didelę diafragmą (o dėl to susiaurėja ryškumo zona) bei didelį ISO (nuotraukos gaunamos labai triukšmingos). Radus tinkamą išlaikymą parametrus tokiai pačiai ekspozicijai galima perskaičiuoti su programėle arba mintyse (jei jums šitoje srityje viskas gerai).

O dabar kitas iššūkis.

Fokusavimas

Viskas su ta infraraudonąja fotografija dar būtų nieko, jei ne fokusavimas. Kaip žinote, stiklas laužia skirtingo ilgio spindulius skirtingais kampais. Jei per paprastą padidinamąjį lešį pažiūrėsite į ryškius kraštus, ten pamatysite vaivorykštę. Kad lęšis būtų achromatinis (t.y. nebūtų tų vaivorykščių), reikia sudėti krūvon bent du skirtingų charakteristikų stiklus, kurių vienas sklaido spindulius, kitas lenkia atgal, o bendrame židinyje visi susibėga į vieną tašką. Visi objektyvai yra daugmaž achromatiniai, nors kintamojo židinio nuotolio (KŽN arba „zūmai“) turi visokių ten problemėlių su aureolėmis ties ryškiais kraštais. Bet visa bėda tame, kad prie objektyvų dirbama tam, kad jie gerai sugaudytų visus matomus spindulius. O va nematomi, t.y. infraraudonieji, paliekami „už borto“.

Trumpai tariant, infraraudonųjų spindulių fokuso taškas yra ne ten, kur matomųjų. Jis yra arčiau. Skalės prasme. T.y. jei ryškų peizažą fotografuojate matomoje šviesoje nustatę begalybę, tai infraraudonajame spektre fokusą turėsite perstatyti į… 3 metrus, 7 metrus, 30 metrų… priklausomai nuo objektyvo, židinio nuotolio ir dar visos krūvos faktorių. Štai jums ir iššūkis… Gerai, jei fotoaparatas vaizdą gali rodyti per ekraną ir jį fokusuoti kontrasto metodu. Problemų nebus. O jei turite veidrodinuką arba labai jau nejautrų fotoaparatą, tai teks eksperimentuoti ir fokusą nustatinėti per kelis kartus — kol gausite ryškią nuotrauką. Fokusavimą galima atlikti kartu su išlaikymo paieškomis nustačius didelį ISO ir didelę diafragmą. Jei su plačiai atverta diafragma rasite gerą fokuso tašką, tuomet su mažesne galutine vaizdas bus dar ryškesnis dėl didesnės ryškumo zonos.

Senesni fiksuoto židinio nuotolio (ir labai retai vienas kitas „zūmas“) juosteliniams fotoaparatams skirti objektyvai kartais turėdavo infraraudono fokuso žymę — raudoną brūkšnelį. Tad fotografuojant infraraudona juostele fokuso skalę būdavo galima nustatyti pagal tą žymę. Aš turėjau tokį laba pigų plastmasinį SMC 28-80 mm objektyvą, ant kurio buvo dvi žymės — viena, kai objektyvas nustatytas ties 28 mm židinio nuotoliu, o kita kai jis nustatytas ties 80 mm. Tarpines reikšmes, aišku, galima nuspėti. Bet man to neprireikė, nes tuo metu turėtas fotoaparatas labai gerai fokusuodavo infraraudoną vaizdą per filtrą. Geri laikai buvo, heh…

Diafragma ir vaizdo degradacija

Kaip žinote, kuo mažesnė diafragma, tuo didesnė ryškumo zona. Sakysite, na, pataikiau apytikriai fokusą, įmečiau kokią ƒ/16 ar ƒ/22 diafragmą ir bus gerai. Aha. Mintis gera, bet gerai nebus.

Jei esate patyręs fotografijos mėgėjas, tai žinote tokį efektą, kaip difrakcija: kai šviesos bangos „užlinksta“ už kliūties. Fotografijoje ta kliūtis yra diafragmos lapeliai. Kai diafragma nustatoma labai labai maža, ryškumo zona tai padidėja, bet pradeda reikštis ir difrakcijos efektas. Šviesa „linksta“ už diafragmos lapelių ir „sulieja“ vaizdą. Su labai maža diafragma ryškių nuotraukų nepadarysite.

Blogoji žinia: infraraudonieji spinduliai (ką sako ir jų pavadinimas) yra ilgesni, nei matomos šviesos. Ir difrakcija pasireiškia anksčiau. Esu bandęs fotografuoti su ƒ/16. Nesu labai priekabus, bet man „išplaukusios sriubos“ nuotraukose buvo jau per daug. ƒ/11 — mažiausia diafragma, kurią naudoju fotografuodamas su APS-C dydžio jutikliu („sumažintas“ jutiklis daugumoje veidrodinių ir hibridinių fotoaparatų, jis yra mažesnis už 35 mm juostelės kadrą. Yra ir „pilno kadro“ fotoaparatų, jie gerokai didesni ir brangesni). Su kompaktiniu fotoaparatu mažiausia diafragma galbūt bus ƒ/4 ar ƒ/5,6. Na, bet diafragma yra santykinis dydis — labiau „atverta“ kompaktinio fotoaparato diafragma yra fiziškai mažesnė už veidrodinio fotoaparato.

Tad kai fotografuosite, nepersistenkite su labai mažomis diafragmomis.

Baltasis balansas

Atlikote kelis bandymus ir gavote ryškiai raudonų nuotraukų? Nesijaudinkite, tai — normalu. Kaip jau minėjau anksčiau, fotoaparato raudonieji pikseliai yra atviriausi artimajam infraraudonajam spinduliavimui — tam, kuris prasideda vos už matomumo ribos, t.y. nuo 700-720 nm. Žalieji ir mėlynieji „atsidaro“ nuo ilgesnių bangų, 800-850 nm, tačiau tai reiškia, kad jie gauna gerokai mažiau „šviesos“ lyginant su raudonaisiais. Dėl to ir gaunasi tokios raudonos nuotraukos. Na, bet juk apšviečiant kambarį kaitrine lempute nuotraukos gaunamos geltonos — ir tą galima pataisyti pakeitus baltąjį balansą. O kaip su „raudonu“ balansu?

Galima ir reikia. Jei jūsų fotoaparatas nefotografuoja RAW failais, tai spalvotų infraraudonų nuotraukų padarysite tik nustatę baltąjį balansą. Be abejo, jeigu fotoaparatas yra tokio lygio, kad jame galima nustatyti savo baltąjį balansą. Telefonu, tarkime, to tikrai nepadarysi 🙂 Na, gal ir yra koks modelis, bet aš bent jau tokio nežinau.

Baltąjį balansą nustatinėti geriausia fotoaparatą nukreipus į žalią žolę — ji yra „balta“ infraraudonajame spektre.

Ar verta nustatyti baltąjį balansą fotografuojant RAW formatu? Vienareikšmiškai — verta. Aš nesuprantu, kaip ten yra, bet tikrai verta. Iš pradžių nenustatinėdavau — ai, juk vis tiek reikės dar kompiuteriu apdorot… Bet RAW failų apdorojimo programa, bakstelėjus pipete ant žolės ar medžių iš raudonos nuotraukos geriausiu atveju padarydavo rausvą. O žolė vis tiek nepabaltuodavo. Tuomet atsidarydavau nuotrauką su redagavimo programa ir ištampydavau lygius (levels), kad jie būtų prie kraštų. Štai tada gaudavosi kažkas panašaus į galutinį variantą.

Štai pavyzdys, RAW failas be jokių balto balanso apdorojimų — nei fotoaparate, nei apdorojimo programoje:

Tulpės vazoje, nufotografuotos infraraudonajame spektre. Neapdorota nuotrauka | Infraraudonoji fotografija

O štai pabaksnojus baltojo balanso pipete ir patampius lygius gaunamas va šitoks rezultatas:

Tulpės vazoje, nufotografuotos infraraudonajame spektre. Apdorota nuotrauka | Infraraudonoji fotografija

Kiek pamenu, tulpės buvo raudonos. Bet nematomame spektre lapų ir žiedlapių „spalva“ susilygino. Čia, beje, matyti ir tas reiškinys, kurį minėjau anksčiau: vanduo atrodo žalsvas.

Yra dar vienas niuansas (kiek gi jų dar gali būti, sakysite jūs). Ne visi fotoaparatai sugeba „nuimti“ baltąjį balansą su infraraudonu filtru. Paprasčiausiai nėra numatyta, kad bus fotografuojama su tokiu „šiltu“ atspalviu. Tuomet, jei yra tokia galimybė, pasirinkite fotoaparate Kelvino baltojo balanso režimą (kur įvedamas atspalvis Kelvinais, na, žinote) ir nustatykite mažiausią reikšmę, kokią leidžia fotoaparatas. Būtų gerai kokie 800… bet bijau, kad mažiausias bus apie 2000, na, gal 1800. Nuotrauka bus bent jau ne taip ryškiai raudona. Jei rankinio nustatymo ir/ar Kelvino režimo nėra, nustatykite bent jau kaitrinės lemputės nuostatą.

O štai mano senukas Pentax K100D infraraudoną baltąjį balansą nustatydavo kuo šalčiausiais nervais ir tiesiai iš fotoaparato galėdavau gauti maždaug tokią nuotrauką:

Birštono parko vaizdas infraraudonajame spektre | Infraraudonoji fotografija

Tai štai tiek patarimų pačioms nuotraukoms gauti.

Skaitmeninis apdorojimas

Išsamiai apie skaitmeninį apdorojimą papasakosiu kitą sekmadienį. O dabar trumpai.

Taigi pirmasis dalykas, jeigu fotoaparate nepavyko nustatyti baltojo balanso, jį reikia nustatyti kompiuteryje. Jei fotografuosite RAW failais (o infraraudonai fotografuojant nemodifikuotu fotoaparatu tai beveik privaloma), tai baltąjį balansą galima nustatyti apdorojimo programoje. Ne visos jos gali raudoną nuotrauką „išbaltinti“, bet kai kurios sugeba. Jei baltumo dar trūksta, reikia nuotrauką atsidaryti vaizdų apdorojimo programa ir pareguliuoti lygius. Na, o dar vienas dažniausiai naudojamas triukas — raudono ir mėlyno kanalų sukeitimas vietomis. Kad dangus būtų žydras, lyg tikras 🙂

Štai apdorota anksčiau pateikta nuotrauka:

Birštono parko vaizdas infraraudonajame spektre | Infraraudonoji fotografija

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s