Infraraudonoji fotografija: fotoaparatai, filtrai ir spalvos

Posted: 2013-05-19 in Pezalai
Žymos:,

Tęsiu ciklą apie infraraudonąją fotografiją. Šis, antrasis įrašas, skirtas papasakoti šiek tiek apie tinkamus fotoaparatus, apie naudojamus filtrus ir jų sukuriamus efektus bei apie tai, kodėl gi šios infraraudonosios nuotraukos gali būti (pseudo)spalvotos.

Pirmiausia – paprastas testas, ar galite turimu fotoaparatu fotografuoti infraraudonai. Testas labai paprastas: pasiimkite televizoriaus ar kitokį nuotolinio valdymo pultelį ir nukreipę į fotoaparatą nufotografuokite. Jei bandote fotoaparatą su „gyvu“ vaizdu ekrane, galite ir nefotografuoti. Nematomus spindulius spinduliuojanti „akutė“ nuotraukoje bus blyškiai melsva. Ji yra tokia stipri ir ryški, kad prasimuša net pro vidinį fotoaparato filtrą. Retas fotoaparatas tos švieselės negali pavaizduoti. Tiesa, jei ji labai labai silpna, tai galbūt reikės labai jau ilgų išlaikymų padoresnėms nuotraukoms išgauti.

Kai kurie maniakai modifikuoja savo fotoaparatus ir vidinį filtrą pakeičia paprastu stiklu arba netgi specialiu tik infraraudonus spindulius praleidžiančiu filtru – toks fotoaparatas paskiriamas vien tik infraraudonajai fotografijai.

Jei norėsite fotografuoti infraraudonai, turėsite įsigyti specialų filtrą arba tokį pasidaryti. Pasidaryti galima iš apšviestos spalvotos fotojuostelės gabalo. Deja, šiais laikais fotojuostelės yra retas dalykas, bet galbūt pavyks. Tiesa, iš fotojuostelės nepasidarysite didelio filtro, nebent gausite vidutinio formato negatyvą. Toks filtras tiks kompaktiniam fotoaparatui arba telefonui.

Specializuoti optiniai filtrai yra kelių rūšių, jie paprastai apibūdinami tuo, nuo kokio bangos ilgio praleidžia infraraudonuosius spindulius.

Paprasčiausia fotografuoti 720 nm filtrais, jie praleidžia gan nemažai „šviesos“ ir dauguma fotoaparatų su jais veikia. Jautresni netgi gali parodyti tamsiai raudoną vaizdą ekrane. Pro 720 nm filtrą netgi galite uždengę akis rankomis pažiūrėti — akis apsipranta ir galite įžiūrėti kruvinai raudoną vaizdą bei pamatyti, kad augalija nenatūraliai šviesi. Žmonės netgi pasidaro iš dviejų filtrų „infraraudonus“ akinius. Su šiuo filtru gaunamos „spalvočiausios“ nuotraukos.

Kitas populiarus filtras yra 760 nm. Jis irgi praleidžia nemažai infraraudonų spindulių, tačiau akiai yra jau visiškai nebepermatomas. Spalvų kiek mažiau, nuotraukos iš fotoaparato išeina rausvos, išlaikymas ilgesnis.

Norintys dar ryškiau išreikšto infraraudonojo efekto gali naudoti 850 nm filtrą. Su juo galima padaryti jau tik nespalvotas nuotraukas. Dangus nuotraukose būna tamsus, beveik juodas, debesys ir augalija — akinamai balti.

Paskutiniai šioje kategorijoje yra 950 nm filtrai, su jais fotografuojama jau visiškai ties fotoaparato jutiklio jautrumo riba. Su nemodifikuotu fotoaparatu išlaikymas šviesią dieną gali siekti net pusvalandį.

Aš pats fotografuoju su 720 nm filtrais. Esu išbandęs ir kitus, netgi 950 nm, bet man jie nepatiko. Aš mėgstu spalvotas nuotraukas ir palyginti lengvą fotografavimą. Štai viena nuotrauka iš pasivaikščiojimo Kiolne:

Infraraudonas miestovaizdis su fontanu ir medžiais

Akivaizdžiai matyti, kad išlaikymas buvo ilgokas, apie 1/20 s, nes fontano vanduo spėjo kiek „susilieti“. Augalija šviesi, beveik balta. O štai kairėje esanstys spygliuočiai ne tokie šviesūs, spygliai ne taip gerai atspindi infraraudonus spindulius, kaip lapija.

Šiek tiek apie fotoaparatus. Viskas priklauso nuo vidinio infraraudonųjų spindulių nepraleidžiančio filtro. Jei jis silpnas, fotografuoti įmanoma netgi laikant fotoaparatą rankoje. Be to, nesvarbu, ar fotoaparatas kompaktinis, ar veidrodinis, ar hibridinis. Fotoaparato tipas svarbiausias tuo, ar jis gali fotografuoti RAW formatu, kuriame būna gerokai daugiau vaizdo informacijos, nei galutiniame JPEG faile ir juo galima daugiau manipuliuoti. Bet ir su „muilinėmis“ galima padaryti fantastiškų nuotraukų, tiesa, dažniausiai nespalvotų. Naujesni fotoaparatai, deja, turi geresnius filtrus — blogiau infraraudonosios fotografijos mylėtojams. Mano turėtas senukas Pentax K100D buvo labai jautrus. Ne toks jautrus, kaip *ist DL ar *ist DL2, bet aš juo, nusistatęs ISO 800 ir 5,6 diafragmą fotografuodavau „iš rankos“, su 1/20 ar 1/30 s išlaikymu. Rezultatai būdavo visai neblogi. O štai naujesniu Nikon D90 tenka fotografuoti tik nuo trikojo, išlaikymas paprastai būna ilgesnis, nei 5 sekundės.

Kodėl apskritai įmanomos „spalvotos“ infraraudonosios nuotraukos? Infraraudonosios juostelės paprastai būdavo nespalvotos, išskyrus Kodak Ektachrome, kurioje du spalvų kanalai būdavo iš matomo diapazono (žalias ir raudonas), o vienas — infraraudonas.

Tai įmanoma todėl, kad fotoaparato jutiklius sudaro daugybė taškelių (pikselių) ir jie uždažyti skirtingas spalvas praleidžiančiais filtrais: raudonu, žaliu ir mėlynu. Raudonieji taškeliai, savaime suprantama, yra jautriausi infraraudoniems spinduliams. Su 720 ar 760 nm filtru didžioji dalis spindulių pasiekia jutiklį būtent per raudonus taškelius. Nuotrauka iš fotoaparato gaunama dažniausiai visiškai raudona.

Įdomiai elgiasi mėlynieji taškeliai. Jie praleidžia infraraudonuosius spindulius kažkur nuo 800 nm, o ties 850 visiškai „atsiveria“. Todėl su 720 nm filtru sulyginus spalvų balansą medžiai iš pradžių būna kiek melsvi — kuo toliau į infraraudonąjį diapazoną, tuo jie geriau atspindi nematomąją šviesą.

Žali taškeliai elgiasi keistokai. Jie praleidžia spindulius tiesiog silpniau, nei raudonieji. Todėl infraraudonose nuotraukose paprastai dominuoja raudona ir mėlyna spalvos (na, gal tiksliau, rausva ir melsva), o žaliasis kanalas veikia daugmaž lygiai su šiais abiem. Tiesa, nuo 850 nm ir žalieji taškeliai daugmaž visiškai „atsiveria“ infraraudoniesiems spinduliams. Vienintelis dalykas, kuris infraraudonuose nuotraukose būna aiškiai žalsvas — tai vanduo stiklinėse talpose. Kokia yra to efekto kilmė, nežinau, bet tai — faktas.

Aš dabar nesigilinsiu į smulkmenas, bet apskritai „spalvotos“ infraraudonos nuotraukos — daugybė kompiuterinių manipuliacijų. Spalvų balansas tiesiai iš fotoaparato būna labai nekoks, tenka „gelbėti“ iš tamsiojo galo mėlynąjį ir žaliąjį kanalus. Raudonojo ekspozicija paprastai būna visai „normali“, histograma gali užpildyti visą ruožą, o štai mėlynasis ir žaliasis kanalai būna susitelkę tamsiojoje pusėje. Tad juos reikia „ištempti“. Dėl to ir gerai fotografuoti RAW formatu, nes yra daugiau ką „tempti“.

Su 850 ir 950 nm filtrais įmanomos tik nespalvotos nuotraukos, nes šiuose diapazonuose skirtingų taškelių reakcija į infraraudonuosius spindulius visiškai susilygina. Tiesa, su skirtingais filtrais galima daryti daugkartines ekspozicijas ir paskui kelias skirtingas nuotraukas sudėti į skirtingus spalvinius kanalus — tačiau tai reikalauja daug darbo.

Gerai pasistengus fotografuojant ir vertinant histogramą dar fotoaparate, o paskui padirbėjus kompiuteriu galima gauti netgi štai šitokių nuotraukų:

Infraraudonasis peizažas nuo Balbieriškio atodangos

Taigi trumpa santrauka:

  • Spalvotoms nuotraukoms gauti fotografuokite 720 nm filtru. Juo apskritai lengviausia fotografuoti.
  • Fotoaparatų vidinių filtrų jautrumas skirtingas. Senesni fotoaparatai jautresni.
  • Spalvos nuotraukose gaunamos dėl skirtingų pikselių reakcijos į skirtingo ilgio infraraudonuosius spindulius.
  • Galutinis darbas reikalauja skaitmeninio apdorojimo.

Kitą sekmadienį papasakosiu, kaip reikia fotografuoti infraraudonuosius peizažus bei šiokius tokius skaitmeninio apdorojimo pagrindus.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s