Gimtadienis ir dovanos

Posted: 2013-03-13 in Pezalai
Žymos:, ,

Šiandien paskaičiau vieną teisingą draugės įrašą ir nusprendžiau pats truputuką „papezėt“. Kokią nors gyvenimo teisybę parašyt. Tai parašysiu apie gimtadienius ir dovanas.

Žodžiu taip. Vienas iš mano vaikystės ir augimo prisiminimų yra toks: eina metai ir užplūsta nusivylimas gimtadienio dovanomis. Niekas nebedovanoja žaisliukų. Dovanoja visokias knygas (kartais ir gerų pasitaiko, nieko nesakau), praktiškas dovanėles ir kitokias nesąmones. Jos gal ir naudingos bei praktiškos, nu bet nedžiugina. Dar blogiau būna, kai jau turi partnerį ir gauni dovanų „ai, čia jums abiems pravers“. Taigi mano gimtadienis? Gal aš noriu pabūti per savo gimtadienį karalium ir egoistu ir gauti viską tik sau? Tik nereikia manęs kaltinti egoizmu ir nebrandumu. Tiesiog aš manau, kad žmones per gimtadienį reikia stengtis nudžiuginti kaip nors asmeniškai ir nebūtinai naudingai. Dovanų čekiai irgi gerai, kartais netgi labai, bet tai vis tiek ne tas.

Per gyvenimą kažkur nuo 10-ies metų esu turėjęs gal tris ar keturis gimtadienius, kurie buvo tokie, kokių man norėjosi. Dėmesys man, dovanos džiuginančios ir panašiai. Beje, dauguma jų buvo jau gyvenant savarankiškai ir švenčiant su draugais. Visų pirma, kai daraisi viską pats (arba žmona, ką ji žiauriai gerai sugeba, nors pati to nepasakytų), geros šventės tikimybė labai išauga. Nes viskas priklauso nuo tavęs paties. Nuo nusiteikimo, nuo kviečiamų žmonių ir — svarbiausia — nuo patyliukais išdalinto norų sąrašo. Jau ne pirmi metai prieš gimtadienius manęs draugai klausinėja, ko norėtų mano žmona, o žmonos — ko norėčiau aš. Ir žinote, šiemet mano dovanų sąrašas buvo toks ypač „norimas“. Kai manęs paklausia, ko norėčiau, pirma mintis būna „ai, nežinau“. Toks visiškai durnas kompleksas, išugdytas tarybinio auklėjimo, man regis. Bet kadangi tas jau toli praeity, man vis pavyksta papurtyti galvą, pačiam sau pasakyti „nu kas per nesąmonė, lyg nežinočiau, ko noriu“ ir pasakyti tuos norus. Šiemet išsakiau tikrai gerai. Ir praktiškai visos gimtadienio dovanos buvo „nerimtos“, „žaislinės“ ir tik man. Jaučiausi vėl kaip mažas berniukas, širdis pilna džiugesio. Be to, su vyriška kompanija paskui susėdau ant sofos tiesiog papliurpti ir alaus pasiurbti, o moterys užsiėmė savimi pačios bei vaikais. O dukrelė dar padarė karūną, su kuria visą vakarą sėdėjau — nu argi ne gėris?

Dar vienas gėris — koks nors veiklos centriukas vaikams. Na, kilimas su kaladėlėmis, lėlėmis ar kokiais tai konstruktoriais. Čia, aišku, pagal amžių atitinkamai. Be to, visokie lengvi užkandžiai, kuriuos galima imti į ranką, irgi būtini. Tiems, kurie mano, kad vaikams reikia su visais sėdėti prie stalo ir būtinai kartu valgyti karštą patiekalą, tai galiu pasakyti — neturit ką veikti. Dėl manęs, tai tegu prisišūdeliauja nuo stalo tų visokių užkandžių ir patys savim užsiima.

O pabaigai koncentruotas minčių rinkinukas:

  • Gimtadienio kaltininkas — šventės karalius
  • Visi nori džiuginančių „žaisliukų“, ne tik praktiškų ir naudingų dovanų (jei ne, tai patys kalti)
  • Visi žmonės turi norų, tik dauguma bijo juos išsakyti (ai, čia nerimta)
  • Teisinga kompanija — pusė šventės (nenorite kažkokių draugų ar giminių kviesti, tai ir nekvieskit, o „ką jie pagalvos“ — jų ir reikalas)
  • Vaikams reikia žaidimų kampelio, kad turėtų ką veikti 🙂

Berods, tiek tos teisybės.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s