Kaip perpilti bitukus

Posted: 2013-02-03 in Darbeliai
Žymos:, , , , ,

Labai norėjosi parašyti kaip perpilti kraują, bet tai būtų truputį ne į temą 🙂 Žodžiu, gavosi taip, kad netyčia likau ant ledo su 500 GB kietuoju diskeliu. Iš pradžių galvojau įdėti jį į kokią nors dėželę ir pasidaryti eilinę išorinę laikmeną, bet paskui visgi nusprendžiau padidinti savo naminio kompiuterio erdves.

Mano pagrindinis naminis ir tuo pačiu mylimiausias kompiuteris yra paskutinis iš klasikinių MacBook Pro. Paskui jau prasidėjo Unibody su žaislinėmis klaviatūromis ir vientisu kūneliu.

MacBook Pro 4.1

Kai pirkau, buvo galima rinktis iš 250 ir 320 GB kietųjų diskų arba už gerokai brangiau su 500 GB. Pasilikau prie standartinės komplektacijos, tik procesorių galingesnį užsisakiau. Vietos, tiesa, pritrūko greitai, bet apsikroviau išoriniais diskeliais ir nesukau galvos. Iki šiandienos, kai rankose liko tas 500 GB. Šiaip pagrindinis diskas visada užsikimšdavo, nes jame laikydavau naujausias nuotraukas ir filmus žiūrėjimui. Erzindavo tik tas, kad filmų žiūrėjimui negalėdavau daug susiplanuot, nes kitą kartą juos norisi siųstis ne prisijungus papildomą diską, o patogiai sėdint fotelyje be jokių ten laidų. Tad dabar, pasitaikius progai, ja ir pasinaudojau. Tiesa, pirminė mintis buvo tą naująjį diską įdėti vietoj optinio įrenginio, vis tiek jis man visiškai nereikalingas, o ir jau nelabai veikiantis. Bet, o velnias, jo jungtis yra IDE! Reikėtų specialaus adapterio, gūgtelėjęs netgi radau spec. stalčiuką diskui to CD/DVD įrenginio formos. Bet brangus, apie 80 pinigų, tai tiek to.

Patarimas tiems, kas nusiperkate naują kietąjį diską ir norite į jį pilnai persikraustyti. T.y. perkelti visą OS, duomenis ir viską, kas jame yra ir įdėti į senojo vietą. Na, o senąjį po to įdėti į USB dėžutę, parduoti ar išmesti. Būtina sąlyga — galimybė prie kompiuterio prijungti tą naująjį diską kartu su senuoju. Jeigu kompiuteris stalinis, problemos greičiausiai nebus. Jei nešiojamasis — reikia bent vieną diską prijungti per USB adapterį. O tada iš Live CD ar įkraunamos USB laikmenos užkrauti kokią nors Linux distribuciją ir komandos dd pagalba perkopijuoti visą senojo disko turinį į naująjį. Aišku, jei labai bijote rašinėti komandas terminale, dar galite tą patį darbą pabandyti grafinės programos Gparted pagalba.

Kadangi USB adapterių namuose turiu pakankamai, tai nusprendžiau išardyti savo senąjį Obuoliuką ir ištraukti iš jo diską. Čia ištiko pirmoji nesėkmė, sulūžo mano mažasis atsuktuvėlis. Kompiuterio vaizdo plokštę litavęs meistriukas labai jau sąžiningai ir tvirtai užsuko visus varžtelius:

Sulūžęs smulkus atsuktuvas

Šiaip kompiuterius ardau retai, bet visada laikausi vieno principo: varžtelius išsidėlioju taip, kaip juos radau. Atmintis mano gera, visada žinau ką ir kur atgal susukti, bet apsidrausti niekam dar nepakenkė:

Ardymo tvarka sudėlioti varžteliai

Gudrybė. Ją sužinojau iš labai gero kompiuterių meistro. Jei turite gerą atsuktuvą, bet jis nėra įmagnetintas, tai prie jo tiesiog pridėkite nedidelį neodimio magnetuką ir varžtelių nepamesite!

Atsuktuvas su prikabintu neodimio magnetuku

Ardydamas kompiuterį eilinį kartą supratau, kad labai geras įrankis yra gitaros mediatorius. Nesistebiu, kad kinai juos komplektuoja su mobiliųjų telefonų remontiniais komplektais:

Mediatoriumi atkeliamas kompiuterio kraštas

Na va, kompiuterį išardžiau ir nuėmiau dangtelį su klaviatūra. Liuks, šitas kompiuteris ardomas tikrai labai paprastai ir patogiai. Mėgstu tokius.

MacBook Pro atvertu korpusu

Na, kietųjų diskų ūkelis jau susidaręs neblogas (neskaitant, aišku, dar neišardytų):

Keturi 2,5" kietieji diskai

Paskui senąjį ir naująjį diskus prijungiau prie kompiuterio, kuriame nuolat gyvena Linux ir pažiūrėjau, kas ten gero matyti.

Ubuntu Linux prijungtas Macintosh diskas su skirsniais

Aha, reiškia senasis diskas prijungtas, jame yra du skirsniai, o naujajame nėra nieko, jokios failų sistemos. Na, nes jo nesimato net. dmesg komanda man pasakė, kad jis prijungtas kaip /dev/sdb įrenginys, o senasis matosi ankstesniame langelyje kaip /dev/sdc. Čia, jei nesupratote, tokia Linux (ir kitų Unix, įskaitant ir OS X) savybė: visokie diskai ir bet kokie kiti kompiuterio įrenginiai yra tarsi failai. Ir su jais galima elgtis kaip su failais. Windows vartotojams tai kartais skamba kaip kažkoks idiotiškas marazmas, bet taip jau yra. Tokia Unix sistemų filosofija. Užtat ji labai patogi ir supaprastina daugelį užduočių.

Tad man, norint paleisti vieno disko kopijavimą į kitą ir išlaikyti pilną struktūrą, diskus reikia atjungti programiškai, kaip kad loginius diskus. Kaip įrenginiai, jie vis tiek išlieka prijungti, tik dingsta šiaip iš akiračio. Tada galima paprasčiausiai parašyti tokią komandėlę:

dd if=/dev/sdc of=/dev/sdb

Spausti Enter ir palikti. Bet va, ta komanda tada „kabo“ ir nieko „nesako“. Nei kiek ji bitukų jau nukopijavo, nei kaip jai sekasi, nei kiek laiko dar laukti. Taip gali laukti ir nervintis, nes neturi jokio supratimo, kas vyksta ir kada tai baigsis. Visokiam bitukų skaičiavimui srautu leidžiant failus labai praverčia komanda pv. Ji rodo duomenų srauto greitį, perleistus procentus ir prognozuojamą srauto laiką. Taigi pv komandai pavedžiau sruventi bitukus iš senojo disko, o komandai dd — kad atliktų operacijas pusės megabaito dydžio gabalais (dar nurodžiau notrunc, kad nieko nepamestų ir noerror, kad nesustotų, jei pasitaikys kokia klaidelė ar blogas sektoriukas):

pv -tpreb /dev/sdc | dd of=/dev/sdb bs=524288 conv=notrunc,noerror

Po to galim ilgai ilgai žiūrėti va į tokį langelį:

pv ir dd komandos: kopijuojamas visas diskas su pilna struktūra

Jo, USB2 nėra labai greita jungtis, be to, prijungti du diskai, taip kad nėra čia ko labai tikėtis greitų darbų. Dabar galima eiti išgerti kavos, paskaityti knygą ir šiaip nuveikti ką nors naudingo.

Gudrybė. Štai tokie, 90° USB kabeliai labai palengvina gyvenimą su nešiojamaisiais kompiuteriais – jie elementariai mažiau painiojasi:

90° USB kabelis

Diskai guli sau ant stalo su laidais bei atvirais SATA-USB valdikliais ir perpylinėja kraują:

USB kabeliais sujungti 2,5" kietieji diskai

Na ką, reikalas baigėsi. Dedu diską atgal į kompiuterį, prisuku kelis varžtelius (dėl visa ko, jei kas neveiktų) ir bandau įjungti. Liuks, obuoliukas šviečia, kompiuteris kraunasi!

Besikraunantis MacBook Pro 4.1

Na, tiesa, disko skirsnis vis dar 250 GB, bet čia smulkmena, pataisysiu…

250 GB disko skirsnis

Taisymas užtruko. Visiškai nusivyliau tuo, kaip OS X gali keisti disko skirsnių dydžius. Kitaip tariant — negali. Ypač, jei jie perkelti iš mažesnio disko su atitinkama struktūra. Išbandžiau patį velnią ir lietaus šokius ir nebežinau, ką daryt toliau. Galų gale, išardžiau kompiuterį vėl ir prijungiau prie aparato su veikiančiu Linuxu. Bo Live Gparted neužsikrovė ant Obuolio. Vat jums ir prašom. Užtai sužinojau, kaip atrodo Obuolio Boot Menu:

DSC_1388

O kodėl gi OS X, net ir savo gimtosiomis priemonėmis, nesugeba padidinti pagrindinio skirsnio? Ogi todėl, kad nuo OSX Lion atsirado papildomas „slaptas“ skirsniukas, „Recovery HD“. Jis tupi disko gale. O jei įkopijuojam mažesnio disko atvaizdą į didesnį diską? Tada „Recovery HD“ atsiduria vidury. Ir taip neleidžia išplėsti pagrindinio skirsnio. Perkelti šito mažo skirsniuko irgi nėra kaip. Tad pasitelkiau į pagalbą Gparted, bet jis nesugebėjo „Recovery HD“ perkelti. Nusprendžiau surizikuoti ir išmesti jį lauk. Viskas tvarkoj, bet va, Gparted nemoka išplėsti normalaus HFS+ skirsnio. Dedu atgal į Obuolį, jau be „Recovery HD“, kraunu iš USB su tuo pačiu Recovery ir bandau. Iš viso disko nebeleidžia redaguoti. Darau „Repair“ operaciją. Kas toliau? Negi reikės antrą skirsnį daryti? O taip norėjau šito išvengti… Aišku, būtų galima pasidaryti atsarginę kopiją, įdiegti OS X nuo pradžių, atstatyti kopiją… bet tai tokia nesąmonė, ypač sugaišus daug laiko perkėlinėjant skirsnius ir duomenis. Iki šiol su OS X beveik neturėjau didesnių nusivylimų, bet šitas tai sunervino juodai. Na, kas per nesąmonė? Kodėl negalima padaryti paprastų dalykų paprastai? Beje, dar, norėdamas pagelbėti Gparted, išjungiau to pagrindinio skirsnio žurnalą. Nežurnalinius skirsnius pagal internetą Gparted turėtų įveikti. O neįveikė. Dar viena staigmena.

Nukrypsiu į šalį, kol pagrindinis skirsnis repairinasi. Kai domėjausi elektronika, visada keikdavau save, kad nepakanka fantazijos taisant neveikiančius daiktus. Nors turėjau gerą mokytoją, visgi nesugebėjau daug ko perimti. Pamenu, ieškojau kažkokiame stiprintuve neveikimo priežasties. Viską pratikrinau, radau neveikiantį tiltą, o kodėl jis neveikia — taip ir neišsiaiškinau. O paskui manęs klausia, o va tą kondensatorių praskambinai? Taigis… ne, nepraskambinau, nes jis atrode esąs ne į temą. Panašiai su programine įranga — dažnai ko nors nepraskambini. Taip ir su tais, blė, skirsniais, neišsiaiškinau visų subtilybių, kol nepradėjau terliotis.

Dar kartą iš „Recovery HD“, esančio USB laikmenuke, perkroviau Disk Utility. Nepatikėsit, regis, keičia skirsnio dydį. Nes progresas, nu, jau labai lėtas!

DSC_1392

Negaliu patikėti. Disk Utility baigė darbą ir turiu naują, 499 GB skirsnį! Dabar reikia iš jo užkrauti kompiuterį ir pažiūrėti, kas bus. Na, o senajame diske „Recovery HD“ dėl visa ko išsaugosiu, pasirodo, kartais visai naudingas daigtas.

Ką gi, štai ir naujasis diskas, paruoštas pagal pilną programą:

500 GB Macintosh disko skirsnis

Verdiktas. Atsiprašau už interneto erdvės teršimą, bet kitaip negaliu išsireikšti: atsipisau atsakančiai. Tačiau sužinojau nemažai naujų subtilybių. Antrukart padaryčiau visa tai greičiau, bet, aišku, tikiuosi, kad gal niekada nebeprireiks.

Įrašą pabaigiau rašyt ir nuotraukas išryškinau jau su atnaujintu Obuoliuku. Kad ir daug laiko sugaišau iš nežinojimo ir patirties trūkumo, bet visgi pavyko viską užbaigti sėkmingai. O žmona, va, nebrauzijo ta proga, man kepurę mezgė 🙂

Komentarai
  1. Romas parašė:

    Per nemažą darbo laiką atsirinkau geriausią įrankį diskų klonavimui – Acronis True Image HD. Labai lengvai galima “perstumdyti“ skirsnius, vieną pvz išplėsti.
    Dar vienas pastebėjimas – per USB adapterius ne visada teisingai klonuojasi duomenys, o ir lėčiau taip dvigubai – trigubai. Geriausiai pasikurti kokį stalinį kompą klonavimui.

    • Darau, Blė parašė:

      Neturiu stalinių kompų, o ir Acronis tik Windows sistemoms. Galbūt anas ir dirbtų su Mac skirsniais ir juos perstumdytų, bet nematau problemos dėl Recovery, nei jis labai reikalingas, nei ką. Jei jau prireikia, geriau jį turėt USB laikmenėlėj. Dėl teisingo klonavimo tai nežinau, neteko susidurti, kad kažkas ne taip nusiklonuotų… Čia jau gal softo problema su USB adapteriais?

      • Romas parašė:

        Būtent tas Acronis HD yra CD, pakurtas linuxo pagrindu, pirmas bandymas juo buvo trijų Ubuntu skirsnių perkėlimas į mažesnį diską, atitinkamai sumažinant du skirsnius. Po to daugybė Win skirsnių kilnojimų tarp skirtingo dydžio diskų. Tai manau ir su Mac sueitų. Tiesiog Acronis man labiau patinka.

  2. […] buvo tai, kad visai neseniai (palyginus) su per klaidą atlikusiu 500 GB disku atlikinėjau bitukų perpylimo operaciją. Ta operacija buvo žvėriškai ilga, nepatogi ir užknisanti. Dariau ją taip, kaip būčiau […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.